Šeimyninis portretas interjere, arba Memoires baigiantis trečiajam „Šiaurės Atėnų“ dešimtmečiui

Gal 1993-iais Alfonsas Andriuškevičius, kurį pažinojau, nes buvau pradėjusi įsimylėti dailę, gaudė mane prospekte ir spaudė į kampą: ateik pas mus į „Šatėnus“, tave Laimantas Jonušys gyrė. Ramiai sau krapščiau „Vagoje“ kino ir teatro knygas, buvo patogu, nes auginau dukrą, bet leidykla jau balansavo ant privatizavimo ribos, tyliai supirkinėjo iš visų redaktorių akcijas. Jaunų ir paslaptingų „Šiaurės Atėnų“, kaip ir visą sąmoningą jaunystę skaityto švenčiausiojo „Litmenio“, bijojau. Buvau apsistojusi žurnale „Kinas“, taip sakant, griežtai pagal įgytą kinotyrininko profesiją. Turi specialybę, tai ir galynėkis su ja, žmogau, vienoje gamykloje ar bibliotekoje, nesiblaškyk į šonus. Tokie stilistiniai partijos nurodymai, žinia, buvo blogi, ieškojome geresnių, norėjome išeiti iš sustingusio, lėto laiko zonos, troškome pagreitinti laiką.

ŠA tuo metu buvo įsikūrę Pylimo g. – glaudėmės prie Lolos Šaltenienės meno salono, kurį mylimai žmonai atidarė nepriklausomybės statytojas ir rašytojas Saulius Šaltenis. Šio vieno iš pirmųjų Lietuvos ponių saliono langai žiūrėjo į gatvę, už jų gana kukliai cirkuliavo parodėlės ir prekyba kūriniais bei suvenyrais, o kiek giliau, penkiuose apytuščiuose kambariuose su langais turbūt į šiaurę vyko redakcijos keistu pavadinimu arbatos ir kavos gėrimai, užeinančiųjų ir praeinančiųjų neįpareigojantys pokalbiai, po kurių kažkaip – pritraukiant saviškius – į aštuonių, dvylikos (buvo ir šešiolikos) puslapių laikraštėlį būdavo „suvyniojama“ tam tikra dozė… Dabar sakyčiau – laisvo kvėpavimo.

Ar tuomet jautėme, kad kvėpuojame kitaip? Žinoma. Smarkiai keitėsi įprastas viešasis oficialusis, hierarchinis bendravimo būdas. Štai ankstesnėse mano darbo vietose Kinematografininkų sąjungoje – su kreipiniu į viršininką „draugas“, „Vagoje“ – suakademintas, lėtapėdis, su kreipiniu „profesoriau“ ar „kolega“, Kino studijoje – familiarus, ironiškas. „Šatėnuose“ su tais kažkaip sugaudytais saviškiais nuo pat įėjimo pro duris – aktyviai draugiškas, lygiateisis, tiesiog griebdavai ir lipdydavai savo laikraštį, apie viską galėdamas pareikšti nuomonę. Kaip sakydavau, savo „spektaklį“, ir jau pati „repeticija“ buvo brangi, nukreipianti ir įkvepianti. Man asmeniškai – po maskvietiško, taip pat anuo laiku laisvamaniško VGIK’o – „Šatėnai“ tapo antruoju universitetu.

Natūraliai kristalizavosi rubrikos – svarbu buvo, kad kuriam nors iš mūsų ištarta tezė pasirodytų mirtinai reikalinga, kad ji įleistų oro. Žinoma, tas siūlytojas ją ir šefuos, stums iš visų jėgų, nes jam įdomu. „Gelmė“ (trumpas ir karštas fragmentas iš senos geros knygos), „Toks gyvenimas“, „Haid parkas“, „Laiškas iš Australijos“, „Knygos ir kt.“, „Langas“. Tokiai atsitiktinei rubrikai tiko ir natūrali mirtis, ilgai apgailestauti ir tempti, jeigu „nėjo“, nevertėjo. Jokios Prokrusto lovos, jei tik tu žinai ir tiki, kad šito teksto, šito atspalvio reikia, ir niekas tavęs nestabdys, šeštadienio (tuomet jokiu būdu ne penktadienio – ooo, kaip kankinomės atsisakydami to švento šeštadienio) numeryje, tame pilkos poligrafijos paveiksle, tas atspalvis bus ir tu būsi jo sutvėrėjas.

ŠA gimimo diena – 1990-ųjų vasario 7-oji – būdavo švenčiama kasmet, tačiau iš biologinių tėvų vaiku priešokiais tesirūpino Saulius Š. Arvydo Juozaičio ir Sauliaus Stomos veidų redakcijos patalpose per savo ilgą kadenciją nesu mačiusi nė karto. Per dešimtojo gimtadienio balių tyliai buvo perdavinėjama Arvydo J. tarsi ištarta frazė: „O manęs niekas nepakvietė.“ Hm, vadinasi, hierarchijos debesėlis vis dėlto tvyrojo, nes nerašytame Sauliaus Š. sąraše jo kaip ir nebuvo. Dar vėliau, apie 2005 m., kaip niekur nieko užprašiau svetur gyvenančio Arvydo J. tekstų – ir juos nesunkiai gavau.

Saulius Š. po kelių metų vadovavimo į redaktoriaus kėdę pasodino prie kompiuterių tyliai besikrapštantį, muzikologiją neseniai baigusį Liną Paulauskį. Ir tai buvo jo dar vienas saliamoniškas sprendimas. Linas nutiestais bėgiais ėmė traukti visą sąstatą – nuo ryto iki vakaro, nuo vakaro iki ryto. Intravertiškam, absoliučios klausos žmogui tai buvo iššūkis, tačiau pasirodė, kad ir nelaidanti gerklės, akivaizdžiai nevadovaujanti, nemosikuojanti asmenybė gali vairuoti ir stumtis į horizontą. Kaip? Savo gyvu kasdieniu pavyzdžiu. Besąlygišku atsidavimu bendram reikalui ir vizijai.

Vyriausiasis redaktorius, jeigu ką, viską galėjo padaryti ir pats. Na, jeigu nepribėgdavai ir neištraukdavai iš rankų susigėdęs. Tuo metu mūsų Sauliui Š. teko įpareigojimas pabūti atkurto dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiuoju redaktoriumi, taigi ir mums, kultūros mažutėliams, Maironio g., buvusiame LKP CK „Tiesos“ titanike Tiesos g., buvo išskirtas šiltas fligelis žemomis lubomis. Vieną gegužės 1-ąją, pasikvietę Gintautą Trimaką su fotoobjektyvu, būsimosios Juozo Erlicko kavinės kiemelyje organizavome humoristinę talką. Fotoreportažą, žinoma, atspausdinome, nors darbininkijos šventė tuomet buvo ištrinta. Per kažkuriuos Naujuosius metus buvo pripirkta knygų, prikabinta girliandų ir sutempti visi Atgimimo vaikai – jų priėjo labai daug, dabar jie jau užaugę.

Linas mėgo ilgus vertimus – jų, mokslinių ir grožinių, laikraštyje su „užsienietišku“ pavadinimu atsirasdavo natūraliai ir kur kas daugiau nei kitoje tuometinėje, dar nesueuropėjusioje mūsų spaudoje. Pirmo puslapio viduriuke nuo pat gimimo dienos kaip „prakirstas langas į Europą“ buvo dedama „vedančioji“ iliustracija, teigiama, susvajota Arvydo J. Gana greitai sutvirtėjo ištisas religijotyrai skirtas puslapis – žinoma, laisvamaniškas, daug vietos skiriantis Tibetui, pagonybei, sektoms, šamanams. Tačiau lygiagrečiai ir beveik nuo pačių pradžių „Šatėnus“ ramiai vairavo krikščioniškos homilijos, žmoniškai aiškinančios žmonėms Bibliją. Aktualijos apsireikšdavo per pokalbius, eseistikos daigeliai – per šalteniškų tekstų stilistiką.

Tiktai pats redaktorius nustojo rašyti apie muziką – visos galios buvo atiduotos bendram statiniui, kolonoms, stabiliai įsitaisiusioms leidinio logotipe. Vėliau ir aš pati įsitikinau, kad tik tokia metodika vadovaujantis, džiaugiantis ne savo, o kito kūryba, galima pasiekti apčiuopiamą rezultatą. Jeigu režisuoji spektaklį ar filmą, nevaidink jame pats! Po septynerių metų Linas pasakė: viskas, nebegaliu. Ir išėjo į savo profesiją, atstatė asmeninius pomėgius.

Pylimo g. aidinčiuose kambariuose girdėjosi atsakingosios sekretorės (niekaip nenumarinamas, nes, matyt, teisingas pareigų įvardijimas) Marijos Rimkevičienės balsas. Reikėjo autorius džiugiai pasitinkančio žmogaus ir Marytė puikiai tam tiko. Sekretorė ką reikia užkaitindavo, ko nereikia, atšaldydavo, kaip voras surinkdavo visas museles. Po Marytės visus sveikino šviesiaveidė Elvyra Kučinskaitė, po jos – jau aš. Užgriuvus kompiuteriams, atmosferos ir buities kūrėjo rolė sunyko – kai kurių savo autorių redakcijos akyse neberegi ir dėl to, deja, nė kiek nesisieloja. O laikai, o mados…

Neatsitiktinių, ilgesniam laikui skyrių redaktoriais užsilikusiųjų žiedą „Šatėnuose“ sudarė vyrija. Jau vėliau, amžiaus pradžioje, atsiradęs nepakaltinamas knygų kritikas slapyvardžiu Castor & Polux, analizuodamas kultūros savaitraščius, teigė, kad štai „Litmenis“ yra moteriškos, o „Šatėnai“ – vyriškos giminės, dvasios ir kvapo organizacija. Tai, manyčiau, reikėjo priimti kaip komplimentą, nes deklaruodami sapniškas vizijas (Oskarui Milašiui iš paskos) turėjome tvirtą stuburą, įsitikinimus. Kai vadeles paėmiau į savo rankas, pasiklioviau išimtinai vyrišku protu, moterims palikusi techninę apdailą – ir vyrai neapvylė, bet prakaito ir „nuvažiavusį stogą“ kainavo.

Mano genialūs redaktoriai, žinoma, nemėgo jiems užduotų pamokų, kasdienio naminio redagavimo, kaip ir priklauso, pro pirštus žiūrėjo į svetimą kūrybą, sielojosi tik dėl savosios, aplink juos reikėjo vaikščioti ratais. Tačiau jie traukė panašius į save, į savo postulatus, aukštumas ir žemumas. Buvo įsukanti jėga, perpetuum mobile (ak, ne, deja, neamžinas, bet vis dėlto – šviesa nuo tokių ilgai ir toli sklinda).

Savaitraščio temperamentingai apykaitai labai gelbėjo išvešėjęs internetinių komentatorių darželis – savotiškas anoniminių (nors iššifruojamų) kultūristų feisbukas, taršantis autoriui kailį ir jį užglostantis. „Šatėnų“ internautai nekantriai laukdavo kiekvieno numerio su jiems kūnu ir siela giminingais autoriais, net kelis kartus buvo susibūrę į turbūt beprecedentę vasaros stovyklą Šeteniuose. Deja, laikui bėgant atsirado įžeidiems didžiūnams itin skaudžių komentarų, nukrypimų, vanduo liejosi per kraštus ir teko šį viešą reikalą užsmaugti. Labai gailėjausi, reikėjo kuo ilgiau tempti debatus. Dabar galvoju, kad tai buvo sėkmingiausi laikai. Viršūnė.

Gavusi valdžią, vietoj Lino mėgstamų protingų sunkiasvorių vertimų į pirmąjį puslapį tuoj pat įboginau esė. Jų kažkaip karštligiškai ėmė derėti, reikėjo tik už virvutės truktelėti. Manau, laikas sutapo, jaučiau, kad pataikiau į centrą, dabar reikia tik drąsiai traukti. Yra esė pirmajame, vadinasi, ieškok dar vieno aštraus teksto viduje, ir sąstatas pajudės. Į kiekvienos savaitės maketą žiūrėjau kaip į sustabdytus dvylika kadrų, nusipieštų viename lape. Reikia ne tik išstumdyti, bet ir išjudinti tekstus (neapžioti visko, palikti ateičiai). Viską čionai turi susieti intonacija, atsirasti erdvė ir perspektyva, tarsi nebaigti sakiniai. Tu turi prisiderinti prie laiko ir nuotaikų. Tiek tos strategijos. Iš Australijos dažnai su žmona Jolanta atvykstantis Jurgis Janavičius, hidrografas ir visų galų menininkas, ištikimas „Šatėnų“ prenumeratorius, mandagiai, bet užtikrintai man dėstė: žinok, pas mus tokio laikraščio nėra ir net negali būti, viskas puiku, bet kodėl tiek mažai džiaugsmo, duok daugiau vilties! Atsakydavau: negaliu, tokie Lietuvoje žmonės, jie taip jaučiasi. Nors Jurgis buvo teisus.

Redakcijos žmonės buvo kiekvienas atskirai, nors ir visi kartu. Atėjusi į redakciją Sauliaus Š. jau neberadau, o už Lino nugaros kaip pilkasis kardinolas slampinėjo Laimantas J. Jis išmanė visai viską, o užsienio literatūrą (ir žydinčią globalistų politiką) neginčijamai geriausiai. Galėjo netgi pats kartą per porą metų imti ir parašyti etaloninę novelę, tačiau kaip atsidavęs knygų vertėjas buvo persipildęs svetimais tekstais ir grožinės saviraiškos nepuoselėjo. Laimis per vieną užėjimą ištardavo porą sakinių, besdavo pirštu į korektūros ar faktines klaidas praėjusiame numeryje ir dingdavo. Jeigu kas ko nors nežinodavo, niekaip neišknisdavo – skambindavo Jonušiui ir sulaukdavo aiškaus atsakymo.

Jo kolega Antanas Danielius, pripažintas Shakespeare’o vertėjas, buvo pasamdytas kaip „protingų vertimų pirmam puslapiui tiekėjas“. Tai periodiškai atlikti melancholiškos prigimties Antanui buvo nelengva, jis, kaip savo darbo klasikas, ilgai braukydavo ir gludindavo – su ta neužmirštama seno raugo inteligento šypsenėle. Antanas ir skardžiai besijuokianti, psichologijos medžiagas kuruojanti Zita Baranauskaitė redakcijos istorijoje įrašyti kaip šeimą sukūrusi pora – ir vienintelė.

Dailę, žinoma, kuravo Alfonsas. Gydė, globojo, prižiūrėjo – visos curare reikšmės. Jo pasiūlytų autorių tekstai būdavo preciziškai sužiūrėti, o nuosava kūryba – įskaitant vertimus – susekama iki paskutinio taškelio ir akimirkos, kad ko nors neatsitiktų, koks kampelis neužsilenktų. Viską atiduodavo jį dievinantiems studentams (tiksliau, studentėms) ir pradėtam darbui. Iš jo galėjai mokytis ir mokytis: neverta rašyti per daug ir per dažnai; išsaugoti distanciją; jeigu reikia bendram labui, nestabčiojant padaryti. Andriušis tiesiog be pertrūkių statė sau paminklą – ir pastatė: plona povyza, karantis megztinis, raudonas šalikas, balti kedai, švelniai durianti frazė. Legenda.

Sigitas Geda – išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūroje – „Šatėnuose“ apsireikšdavo kaip įprasta, naminė (apsirengusi tuo, kas po ranka pirmiausia pakliuvo), pirmadieninė, įsiveržianti pro duris su energingu pasilabinimu ir tuoj pat sėdanti prie kokių nors raštų. Skaityti susikaupus Sigitui buvo natūraliausia būsena. Kalbėti, žinoma, irgi. Klausiamas iškart reflektuodavo bet ką – apie Dievą ar tėvą, apie taburetę ar lietų. Nuo karštesnio kalbėjimo, gilinimosi svaigdavo svaigindamas ir kitus. Jam niekad nebuvo neįdomu, nuobodu, nesvarbu. Ak, su jam dangaus drėbteltu dideliu užtaisu galėjo nugyventi dar kelis gyvenimus. Kartą iš kažkur važiavome automobiliu, kurį vairavo vienas matematikas, visą kelią turėjęs atsakinėti į poeto klausimus apie skaičius, žvaigždes ir pasaulio sandarą. Galiu užtikrinti, kad toje savo ilgai spausdintoje dienoraštinėje epopėjoje (didelio formato sąsiuviniuose) nieko netaisė – skirtingai nei kiti nūdienos memuaristai. Iš redakcijon plūstančio lietuvių poetų srauto buvo išskirtinis dar ir dėl tikra to žodžio prasme aukštojo išsilavinimo, o jeigu kalbėti dar tiksliau – nė vieno kolegos nelaikė sau lygiu ir siaurame rate vertino skeptiškai, grožėjosi tik klasikais. Man jo įtaka buvo akivaizdi – finansinės dietos metais už eilėraščius, „gryną saviraišką“, įžūliai nemokėjau honorarų.

Buvome žiauriai susikirtę. Į gilų stalčių įkišau man įteiktą jo mylimos dukros Uršulės tekstą, paprasčiausią kursinį istorikės darbą. O trečiąkart paklausta, kada spausdinsim, išlemenau: „Juk netinka mums, Sigitai, nedėsim!“ – „Ak va kaip, o kas tu tokia esi, iš kur ir kaip drįsti man…“ Nesikalbėjimo periodas nebuvo ilgas, pasibaigęs abipuse kapituliacija ir atgaila, po kurios, kaip ir priklauso, meilė tik sustiprėja. Atrodo, kad Sigitas tebegyvena – labiausiai iš visų dingusiųjų – vasarą, praeidama pro jo aprašytas mėlynai žydinčias cikorijas, pasilabinu.

Talentingiausio Lietuvos religijotyrininko, etnologo Gintaro Beresnevičiaus smegenys galėjo bet kurią minutę susirungti su bet kuriuo iš garsių, labiau išsipiarinusių garbių filosofų ir lengvai jas apeiti – levituoti virš to, kas yra tiktai išmokta, perimta. Į atmintį įsirėžė zvimbianti tyla kupinoje klausytojų „Santaros-Šviesos“ salėje Anykščiuose per vieną Gintaro pranešimą, per jo atnašavimą mokslui ir pažinimui. Deja, tas šamaniškas pažinimas jam brangiai kainuodavo, jis sunkiai išeidavo iš transo. Po jo ankstyvos, tiktai keturiasdešimt penkerių metų žūties išblaivinančios policijos autokabinoje, kažkas užsiminė, kad Gintaras buvo labai artimas su mama. O, taip, iki pat pabaigos neprisitaikęs gyventi, didelis „mamos vaikas“.

„Šatėnuose“ šis griozdiškai visur kliūvantis, švelnios sielos žmogus atsipūsdavo – gaudavo laisvą plotą paskraidyti. Mokslininko esė – humoristiniai, istoriniai, išpažintiniai – kažkodėl turėdavo daugiau briaunų nei grynų humanitarų. Redaktorius Gintaras į gautus kolegų tekstus, bark jį nebarusi, tik užmesdavo akį, neįstengdavo jų taisinėti, nes jam būdavo neįdomu, kadais jau perprasta – šaipydavosi, kad perskaito tik save. Viską skersai ir išilgai žinodavo kažin kaip iš anksto, gardžiai dviem žodžiais apibūdindavo, knygas, sakyčiau, rydavo. Tiesa, atėjęs į pasisėdėjimus redakcijoje, taip pat godžiai ir nepastebimai sušlamšdavo viską, kas aplink valgomo būdavo padėta. Būtent – buvo alkanas ir galingas žmogus.

Etninės kultūros, paveldo fanatikas ir sąžiningas archyvaras Juozas Šorys praktiškai vienas pats iškėlė (ir iki šiol laiko apsiglėbęs!) savo skyriaus koloną-ąžuolą „Šatėnuose“. Taigi, reikia konstatuoti, kad mūsiškiai krikščioniški Atėnai stovi ant pagonybės laikus siekiančio pagrindo. Juozas, kaip vakar, taip šiandien, užsispyręs dėl kiekvienos medžiagos, dėl kiekvieno ilgiausiai barokiškai išraityto savo sakinio, nuolat netelpančio į vieną laikraščio puslapį. Atėjęs į Vilnių iš Žemaitijos jis viena koja tebesiremia į ištuštėjusią tėviškę prie Skuodo, perkimštame, „smirdančiame“ mieste jam kažko nuolat trūksta ir niekas to kažko negali atstoti. Kaip sau norit, vaižgantiškas šių dienų personažas.

Visuomenininką, publicistą Praną Morkų kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Mudu, žinoma, viens du susieidavome per tą neišdildomą kino liniją delne – scenaristas Pranas yra prisidėjęs ne prie vieno lietuviško filmo gimimo. Žinoma, ne tik kiną, bet ir dar daug ką yra iniciavęs, nes jis – Didysis iniciatorius – ir be juokų (nors ir su juokais). Klausytis Morkaus šnekų – gal kaip ir ano evangelisto – palaima. Svarbiausia, kad iš jo pasakojimų visada sklinda gyvenimo kvapas ir skonis. Pranas į redakciją atnešdavo talentą bendrauti (beje, kaip ir guvūs jo jaunystės draugai – gamtos žurnalistas Zenonas Butkevičius, Jurgis Janavičius, Tomas Venclova). Su Pranu kažkurią beprotišką vasarą esame įpuolę į aferą – norėdami įrodyti savo pajėgumą, kurio fondų finansuotojai kažkodėl nepastebi, ėmėme už ačiū leisti pastorintus numerius su skaitiniais, tokiais besišaipančiais „šiaurės katinais“. Į baliukus Pranas atsinešdavo savos trauktinės, tuoj pat šalia pyragų sudorojamos daktariškos dešros ir raugintų agurkėlių.

Kylanti žvaigždė Sigitas Parulskis iš pradžių atžingsniuodavo į redakciją pas žmoną, kalbos redaktorę Dainą. Ėmiau ją įtikinėti, kaip labai mums reikėtų to niūraus atsiskyrėlio jos vyro, kuriam juk nieko ir dirbti čionai nereikės – tik pačiam kartais parašyti… Sigitas galiausiai buvo įviliotas ir nuveikė labai daug – ir redakcijos, ir savo stiliaus labui. Šalia poezijos jo esė rinkinys „Nuogi drabužiai“ (sudarytas iš šatėniškos prozos) – autentiškiausia kūryba. Jeigu pasiryždavo, galėdavo viens du knygos recenziją „tiesiai į dešimtuką“ parašyti ir visos daktarės nublankdavo. Galėjo dar daugiau – lygiai metus, atsisakęs savo sumanymų ir gyvenimo būdo, pavadovauti redakcijai – kai trenkiau durimis, išėjau „akademinių“ atostogų.

Atviras „Šatėnų“ langas pritraukė kitus ir kitas taip pat atsiverti, neįprastai atvirai išdėlioti ant esė „palangės“ viską, kas viduje susikaupę, ir susijungti. Kaip vėliau per kažkurį gimtadienį parašys Giedrė Kazlauskaitė, dabartinė dvisavaitinio kultūros laikraščio galva: „Jame mes visi susitikome.“ Iš pradžių dar skaičiavau, kiek knygų su mūsų „premjeriniais“ tekstais, nuneštais į leidyklas, išsileidžia autoriai, jauni ir nejauni, pykau ir priekaištavau, kad retas iš jų knygoje užrašo, kokioje gi „scenoje“ pasirodė pirmiausia, bet galiausiai apsiraminau.

Visa redakcijos manta vėl buvo pertempta į kitą vietą – Ignoto gatvėje, kurioje turėjome gyventi vos ne kaip anais amžiais čia apsistoję vienuoliai. Tačiau tai, kad atėjus žiemos rytą reikėjo pulti ir kurti krosnį, rūpintis briketais, nė kiek nepakenkė kūrybiniam procesui. Kūrybą užkuria ne pinigai. Po kelių metų bus Mėsinių gatvės kambariai, Vilniaus geto butai. Kalbėjome, kad kultūrai savotiškai sekasi – niekad nedirbome, pavyzdžiui, nežmoniškuose Spaudos rūmuose, be to, persikėlę mes beveik visada aptikdavome dureles į uždarą vidinį kiemelį…

Praplečiant redakcijos kasdienį peizažą, o ir teisybės dėlei, būtina į jį įdėti bent kelis kasdien – ir net iki šiol, baigiant trisdešimtuosius gyvavimo metus! – čionai triūsiančiųjų veidus. Štai „Litmenį“ ilgiausiai tempė, tiesiog savo rankomis valė ir nešė į dienos šviesą kalbos redaktorė Irena Babiliūtė – jos, patikimo žmogaus, vardas vartojamas jau kaip bendrinis greta kokio nors priekabaus pupkizmo.

„Šatėnų“ interjerą daug metų diena dienon kuria maketuotoja Zita Remeikienė ir kalbos redaktorė Audrė Kubiliūtė. Manau, ir „Šatėnai“ atsilygindami kuria jas – estetiškas ir etiškas, griežtas, kantrias ir išmintingas atėnes. Zita šiandien (Maironio g., Bernardinų vienuolyno patalpose) jau sako: „Į darbą – kaip į šventę! Gaila, kad dabar užtenka kelių kartų per savaitę.“

Taip, dabar bendrystės šventės užsičiaupia prie kompiuterio – ir kitose redakcijose, ir visuose mūsų namų kiemuose, kuriuose nebedūksta vieni palikti vaikai. Suartėjimo šventę, dramą, ugnį popieriniame laikraštyje ir žurnale reikia išskelti, išdaužti ir nukreipti į nutolusį skaitytoją.

Laikraštis ir žurnalas laviruoja tarp knygos ir interneto, spraudžiasi tarp jų kaip… Kaip kas? Kokie bruožai iš jų dar neperimti ir neatimti? Nebent ten ir tada susiėjusių žmonių veidai, žvilgsniai, žodžiai, rankraščių šūsnys. Vienybė. Būtis, gimstanti iš buvimo kartu.