„Naujojo Židinio-Aidų“ vyr. redaktorius A. Terleckas: „Norėtųsi skaitytojui padėti surasti ramybę“

Kaip manai, koks turėtų būti žurnalo santykis su skaitytoju? Ar jis turi kreipti dėmesį į tai, kokie skaitytojo poreikiai? Ar žurnalas tiesiog siūlo ar ir atliepia paklausą? Kažkaip atrodo, kad pastaruoju metu labai daug žiniasklaidos priemonių labiau galvoja apie skaitytojų poreikius (juos dažnai įsivaizduodami), jiems pataikauja, o tada lyg ir praranda savo viziją, mąstymo kryptį. 

Skaitytojai ir autoriai yra svarbiausia žurnalo dalis. Į skaitytoją privaloma kreipti dėmesį, bet jį kartais sunku užčiuopti ir suvokti, kokie jo poreikiai. Man atrodo, kad „Židinio“ skaitytojai būna labai įvairūs – tam tikra prasme netgi „įvairesni“ nei „Židinio“ neskaitytojai, apie žurnalą turintys nenuginčijamą nuomonę ir priskiriantys jam įvairiausių epitetų. 

Tikrai nemanau, kad skaitytojui reikia pataikauti. Juolab pataikavimą (pavyzdžiui, kokių nors banalių, kvailų ar neva skandalingų tekstų spausdinimą) „Židinio“ skaitytojai, esu tikras, tuoj pat atpažintų ir priimtų tai kaip nepagarbą. 

Dar kiek susiejant su ankstesniu klausimu – buvo labai nejauku skaityti profesoriaus Arūno Sverdiolo esė apie žiniasklaidą „Cloaca Maxima“. Bet ne dėl to, kad nesutikčiau, o dėl to, kokia skaudi A. Sverdiolo diagnozė: žiniasklaida Lietuvoje tarsi pamiršo misiją informuoti skaitytoją, o prisiėmė funkciją kurti žinias, kurti turinį, pasidavė emociniam registrui. Pernelyg didelę dalį žiniasklaidos srauto sudaro turinys, kuris nėra ir neturėtų būti svarbus. 

Tad norėtųsi atsvaros: padėti skaitytojui suprasti, kas vyksta ir kas yra svarbu, galiausiai – pakviesti jį kiek atsitraukus apmąstyti patį save ir supantį pasaulį. Žiniasklaida vis dar vykdo šią funkciją, bet klikų kultūra truputį pameta tai, kas svarbiausia – forma pasidaro svarbesnė už turinį, aistra – už rūpestį, netikėtumas – už prasmingą nuostabą, kiekybė – už saiką. Reikia gerbti skaitytoją, pripažinti, kad turinys visgi yra svarbiau nei forma, antraštė ar panašūs dalykai. Kultūros žurnalas negali sau leisti kurti tik vienadienių (ar net vienasavaitinių) dalykų, antraip netektų savo prasmės.

Kartais matau tokią tendenciją, kad netgi negalvojant apie klikus kaip potencialų pajamų šaltinį, esti toks noras, kad būtinai paspaustų. Tuomet žiūrima į skaitomumo statistiką, įsivaizduojama ir projektuojama, ko tas skaitytojas iš tiesų norėtų. Tos projekcijos truputį kvailina skaitytoją, pavyzdžiui, kai nuolat mąstai apie jo poreikių patenkinimą ir publikuoji, rašai tai, kas „patiks“. Kaip ir suprantu, kai tai yra verslas, susietas su reklama, bet atrodo, kad net ir tie, kurie neuždirba iš reklamos, vis tiek ieško būdų, kaip patikti kuo didesniam įsivaizduojamų skaitytojų skaičiui. 

Joks kultūros žurnalas turbūt negalėtų išgyventi, jeigu pasiduotų norui būti savaime kuo labiau skaitomas, kad jį būtinai kas „paspaustų“. 

Man labiausiai nesinori plaukti pasroviui. Kai tu sakai, kad supranti dirbančius su klikais ir reklama – aš irgi suprantu, verslas, algos; nesisuksi – negyvensi. Bet juk prasmės pojūtis turėtų būti svarbesnis. Nejaugi rašantieji straipsnius apie influencerių gyvenimą ir naujus postus mato tame didžiulę prasmę? Galbūt, bet kažkodėl abejoju ar bent noriu abejoti – juk čia bjaurus darbas, Sizifo darbas. 

Žinau, kad rinkos dėsniai už prasmę galingesni, o prasmė pasibaigia, kai ištuštėja banko sąskaita. Bet juk net Bradley Cooperio ir Lady Gagos kuriami personažai (A Star is Born, 2018) susimąstė ir uždainavo: mergužėle, kai ką man pasakyk – ar esi laiminga šitam moderniam pasauly? 

Tai gal reikia ir kažko daugiau? Dėl to taip ir vertinu tiek istoriko profesiją, tiek ir darbą „Židinyje“ – kad turiu galimybę dirbti darbus, kuriuose matau prasmę. Galiu prisidėti prie aštraus, kampuoto, kartais netgi nemalonaus turinio, kuris vis dėlto geba prabilti apie mus – mūsų kultūrą, valstybę ar net civilizaciją; nesitelkdamas į menkas aktualijas, kurias jau rytoj visi pamiršime.

Matyt, viena yra galvoti apie skaitytoją ir tikėtis, kad jam kažkas patiks, bet kita – nuolat svarstyti apie tai, kas yra geras, kokybiškas turinys. Norėtųsi daugiau tokio turinio, kuris ugdytų skaitytoją, o ne tik atsižvelgtų į jo norus. Jokiu būdu nesakau, kad skaitytojas kvailas, tačiau norėtųsi kitokio tikslo, t. y. turtinti ir plėsti akiratį. Pastaruoju metu skaičiau nemažai tarpukario spaudos. Atrodo, kad daugelio tų žurnalų ir laikraščių prielaida yra suvokimas, kad Lietuvai nelabai pasisekė istorijos tėkmėje: neturėjome nei gausaus intelektualų būrio, nei daugybės iškasenų ar turtų. Ši nesėkmė nesuvokiama kaip buvimas auka, o veikiau kaip mažumas, nuo kurio galime atsispirti ir kartu augti, todėl didelės dalies žurnalų orientacija yra į akiračio plėtrą, saviugdą. 

Tarpukario spauda buvo tiesiogiai ir gyvybiškai priklausoma nuo skaitytojo. Jeigu turinys bus neaktualus ir neįdomus – neišsilaikysi, nes tavęs tiesiog neskaitys. Kita vertus, mane visad stebino tarpukario spaudos įvairovė – kiek daug buvo nišinių, itin siauram skaitytojų ratui aktualių leidinių. Bet žmonės nenustojo jų kurti – turbūt dėl prasmės pojūčio, o ne dėl to, kad tai būtų didžiai pelningas verslas. O gal kai kuriems ir pavykdavo atliepti skaitytojų lūkesčius, apie kuriuos patys skaitytojai net ir nežinojo – tai ne tik vienas didžiausių iššūkių redaktoriui, bet, manau, ir vienas didžiausių aplankančių džiaugsmų, jei pavyksta. 

Mes irgi jaučiame tokią atsakomybę skaitytojams ir esame nuo jų priklausomi. Pati kultūrinė žiniasklaida – ar „Židinys“, ar kiti kultūriniai leidiniai – tarpukario standartais turbūt susitraukė iki nišinių leidinių statuso. Tai, kad bene kasmet po paskelbtų kultūrinės žiniasklaidos finansavimo rezultatų, norisi dūsauti ar keiktis, jog dirbti kultūrinės žiniasklaidos srityje „neapsimoka“ – turbūt tą ir įrodo. O sprendimų kol kas nėra, nors kasmet lyg ir žadama juos priimti. 

Berods, nė vieno kultūrinio leidinio tiražas dabar nesiekia net 2000 egzempliorių. Gal dėl to nesulaukiame atitinkamo dėmesio – esame per maži? Tačiau neįmanoma kultūrinės žiniasklaidos vertės matuoti tiražais ar klikais – aplink leidinius buriasi bendruomenės, auga ir bręsta nauji ir jauni kūrėjai, intelektualai, formuojasi tradicijos. Vienadienis kiekybinis kriterijus čia, deja, dažnai netinka jau vien dėl pačios turinio prigimties – juk, pavyzdžiui, nedidelis išverstas Platono dialogas tarp žurnalo puslapių tikrai nebus tai, ko čia ir dabar prisireiks miniai žmonių, bet greta prenumeratorių, kuriuos nudžiugins kaip žavi egzotika, jis gali dešimtmečius džiuginti studentus. 

Klaidinga apie kultūros kūrimą ir sklaidą mąstyti tik per „mėnesio puslapio skaitomumo rodiklius“, apimtis ir tiražus. Čia ne koks batonas su galiojimo data, kur gali suskaičiuoti kalorijas, kiek svorio priaugsi suvalgęs. Mąstydami apie kultūrą turime pirmiausia mąstyti apie ateitį, vertę ir galimybes.

Jei ne skaitytojai, turbūt neišsilaikytume. Ne tik dėl finansų, nors prenumeratorių atnešamos pajamos mums labai svarbios, bet ir dėl to, kad jie ir suteikia tą prasmės pojūtį. Skaitytojai bent kažkiek atsveria valstybės negebėjimą ar nenorą spręsti šio sektoriaus problemas, o kartu ir padeda išlaikyti turinio kokybę. Galų gale reikia nepamiršti, kad aš ir pats į „Židinį“ atėjau visų pirma kaip skaitytojas – augau ir brendau su „Židiniu“ ir kita kultūrine spauda rankose, vėliau pradėjau rašyti, o galiausiai ir ėmiausi redaktoriaus darbo.

Pats esi rašęs, kai tik tapai NŽ-A vyriausiuoju redaktoriumi, kad svarbiausia būtų nesudirbti to, kas buvo padaryta. Apibrėži negatyviai, skamba kaip saugiklis, bet, matyt, kažkokią pozityviai apibrėžtą ambiciją turi? Ko norėtum iš žurnalo ir savęs jame? 

„Nenoriu sugadinti“ iš dalies skamba kaip negatyviai apibrėžiamas dalykas, bet tai nėra tik apgaulė ar mandagi duoklė protėviams. „Naujasis Židinys-Aidai“ trisdešimt metų veikė gerai, o išlaikyti tęstinumą nėra taip paprasta. 

Aišku, kiekvienas vyriausiasis redaktorius į „Židinį“ atėjo su savo idėjomis, kurias galima justi žurnalo puslapiuose. Aš irgi turiu tam tikrų sumanymų, bet jeigu reikėtų kažkaip juos įvardyti ar apibendrinti – sakyčiau, kad labiausiai norėčiau „Židiniui“ suteikti daugiau aštrumo.

Galbūt galėtumei įvardyti, kas šiuo atveju yra aštrumas? 

Tekstai, kurie gali daug kam nepatikti, bet yra pagrįsti, svarbūs, neleidžia užsisėdėti burbule, permąsto aplinką. Tokie tekstai gali sukelti daug pykčio, bet kiršinimas nėra tokių tekstų tikslas, jie yra drąsūs pasakyti, kad dabar gyvename laikais, kai vyksta kažkas negera. Aštrūs tekstai stengiasi įvairias negeroves ar beprasmybes, manipuliacijas įvardyti ir demaskuoti.

Aišku, tai lengva pasakyti, bet įgyvendinti, jau dabar matau – sudėtinga. Mūsų kultūrinė erdvė yra labai siaura: ne skurdumo, o žmonių sąryšio prasme. Juk pažįstame asmeniškai nemažą dalį kultūrinėje spaudoje ar tiesiog viešojoje erdvėje besireiškiančių žmonių, turime kokį nors santykį su jais. Kai ratas mažas, anksčiau ar vėliau gyvenimas su tokiais žmonėmis suveda, susipažįsti, atsiranda tam tikras tarpusavio santykis.

Santykis su kritika, galbūt netgi su paprasčiausiu nepritariančiuoju žodžiu, pas mus sudėtingas. Dėl to atsiveria durys tam tikram konformizmui, kai labiau mėgstame vienas kitą glostyti, o ne šiaušti.

P. Kimbrys sakė, kad, pavyzdžiui, gyvybės žurnale kriterijus – jaunų autorių tekstai. Kiek tau svarbus šis aspektas ir kodėl? Kodėl svarbu jauną autorių įtraukti į beveik akademinio žurnalo vidų? 

Jaunų autorių įtraukimas – labai svarbus, bet ir labai daug pastangų reikalaujantis procesas.  

Sunkiausia jaunam žmogui yra ne išstenėti kažkokius apimties reikalavimus – čia tik formalumas – o suvaldyti savo mintis. Kadangi anksti pradėjau kai ką rašinėti, pats su tuo susidūriau – jaunam žmogui atrodo, kad visos jo mintys yra svarbios, esminės, kad jeigu vieną kokią nutylės, jo tekstas kažką praras, dėl to į tekstą sugrūda viską, apie ką tik tų minčių turi. 

Gana dažnai jauni autoriai net patys to nepastebi. Dėl to, nepaisant visų svarbių ir vertingų minčių, jaunų žmonių tekstuose atsiranda daugiau balasto, negu reikia. Rašymas reikalauja brandos, nors turbūt kiekvienam atrodo, kad jis brandą jau pasiekė. Ir aš pats sau atrodžiau itin brandus. Turbūt nuo kokios dešimtos klasės. 

Todėl su jaunais autoriais reikia dirbti, o tas darbas turi būti delikatus. Turi gerbti autorių, turi gerbti jo nuveiktą darbą, bet kartu jį pakreipti tam tikra linkme, pasakyti jam, kas tikrai rašinyje nepavyko – ir tai kur kas svarbiau ir sunkiau, nei tiesiog pačiam pataisyti tekstą. O dar, kaip sako Vytautas Ališauskas, atsižvelgti į tai, kad „jaunimas šiais laikais labai jautrus…“

Man atrodo, kad „Židinyje“ darbui su jaunais autoriais visad buvo skiriamas didelis dėmesys. Kai pradėjau rašyti „Židiniui“, ir N. Šepetys, ir T. Vaiseta dirbdavo su manimi, kritikuodavo, ginčydavo – net jeigu kartais priimdavau kurį žodį jautriau, tas darbas tikrai man padėjo. 

Žurnalui gyvybiškai svarbu atsinaujinti, atjaunėti, pritraukti jaunų žmonių. Jauni žmonės visuomet turi kitokį požiūrį į tikrovę: dabartinę, istorinę, literatūrinę, o tai reiškia, kad ir kelia provokacinių klausimų – tai, ką suaugę dėdės vadina „naivumu“. Kažkodėl naivumas dažnai pas mus laikomas kvailumo sinonimu. Bet kad aš pats naivokas. 

Būtent jauni žmonės dažniausiai ir kuria tą aštrumą, kurio pasigendu mūsų viešojoje erdvėje. O jeigu tiesiog suksi ratu tik tuos autorius, kurie jau rašo į „Židinį“, tai, prisimenant nesenas futbolo aktualijas, gausis „Superlyga“, o ne „Čempionų lyga“ – uždaras ratas, kuris netruks prasmirsti. 

Kaip apibūdintum gerą redaktorių? 

Redaktoriaus darbas yra nedėkingas žiūrint iš daugelio perspektyvų. Redaktoriaus darbe gana dažnai būna užprogramuotas konfliktas su autoriumi. Nėra pats maloniausias dalykas sakyti autoriui, kad jis nelabai gerai sudėliojo tekstą ir turėtų parašyti jį kitaip. Nemalonu ir redaktoriui, bet dar nemaloniau yra autoriui. Ypač kai jo laukiantis honoraras nepranoksta lūkesčių – jis ir taip įdėjo daug pastangų, o čia dar imk tvarkyk, perrašinėk, kai kiti darbai spaudžia. 

Tai natūralu, ypač jeigu autorius nepasitiki redaktoriumi. Jeigu per gyvenimą žygiuodamas jau užsitarnavai „antpečius“, esi, tarkime, mokslų daktaras, kodėl kažkas tau aiškina, kaip rašyti? Bet esu įsitikinęs, kad, net jei esi patyręs rašytojas, vis dėlto žvilgsnis iš šono, išėjimas iš teksto (o tai autoriui padaryti praktiškai neįmanoma) yra ypač svarbu. Iki pat šiol didelę dalį savo tekstų pirma siunčiu bičiuliams ar sužadėtinei – žmonėms, kuriais pasitikiu – kad jie perskaitytų, pasakytų savo nuomonę.

Todėl geras redaktorius turi nebijoti autoriaus, kad ir kas jis būtų. To nereikia supainioti su tapsmu kažkokiu „prievaizdu galios pozicijoje“, ypač dirbant su jaunais autoriais. Redaktorius turėtų nesijausti geresnis ar protingesnis už autorių, o dirbant su jaunais autoriais nesinorėtų primesti savęs. Jauni autoriai tam tikra prasme yra molio gabalas: redaktorius turi jiems padėti, pakreipti, bet negali pats tapti skulptoriumi, užgniaužti jų, imtis perrašinėti tekstus.

Redaktorius nėra žmogus, kuris ištaiso ne vietoje padėtus kablelius ir korektūros klaidas – tokiu atveju negalėčiau dirbti „Židinyje“, nes kableliams mano siela, prisipažinsiu, nepakankamai jautri. 

Apskritai redaktoriaus darbas per mažai vertinamas. Labai mažai likę redaktorių, kurie leidžia sau dirbti su tekstu ir autoriumi – kurie netingi, kurie turi laiko, galimybių ir noro. Labai gaila, bet dažniausiai tokių sąlygų nebėra. Redaguoji, pavyzdžiui, knygą, ir alsuoja leidykla į pakaušį, kad paskubėtum, o su autoriumi dirbti laiko beveik išvis nelieka. Dirbti su tekstu reiškia, kad gali autoriui pasakyti pastabas, pasiūlyti dar vieną žiūros kampą, nusiųsti jam, suteikti laiko permąstyti, sulaukti to teksto atgal, jį tvarkyti ir vartyti pirmyn atgal. Toks darbas labai imlus laikui, be to, reikalauja ir tam tikro apsiskaitymo. 

Staiga supratau, kad kažkodėl pradėjau atsakinėti į klausimą lyg išminuotojas – pirma suminėdamas tai, kas yra sunkiausia, sudėtingiausia, bjauriausia. Bet redaktoriaus darbas turi ir didelių privalumų, netgi teikia malonumą. Pavyzdžiui, kartais pasitaiko, kad autorius, ypač jei nepatyręs, atsiunčia kažkokį sąmonės srautą, kone viso spaudos lanko apimties. Suvaldyti tą sąmonę kartu su autoriumi, nors ir yra didžiulis iššūkis, bet vis dėlto tai yra prasminga ir malonu. O ir šiaip sulaukti teksto pasiūlymo visada yra malonu – net jeigu jo galiausiai nespausdinsi.

O galiausiai redaktorius turi planuoti – šiuo atveju – planuoti žurnalo leidybą ateičiai. Temas, autorius, problemas, nuo ambicingiausių iki labiausiai kasdienių. Jei to nebus, įsivyraus inercija, kurios, aišku, visiškai išvengti nepavyks, bet net ir kultūrinio leidinio kūrimas yra procesas, kurį reikia gebėti suvaldyti. Nors tai ir didžiausia atsakomybė, bet man tai – pati maloniausia darbo „Židinyje“ dalis.