„Litmenis“ kaip epocha. „Literatūrai ir menui“ – 75-eri

1946 m. liepos 21-ąją Vilniuje išėjo pirmasis savaitraščio „Literatūra ir menas“ numeris. Ši vasara „Litmeniui“ (taip įprasta jį vadinti) jau 75-oji. Nuo tada išleista 3730 numerių. Regis, praėjo ištisa epocha. Keitėsi santvarkos, redaktoriai, autoriai, požiūriai, ideologijos...

Žurnalo „Literatūra ir menas“ tiražas dabar siekia apie 1800 egzempliorių. Sukauptas didžiulis archyvas. O įvairialypę „Litmenio“ epochą labai aiškiai atskleidžia suskaitmenintas (virš 600 kadrų ir tai tik maža dalis) nuo 1946-ųjų kauptas redakcijos fotoarchyvas.

Gytis Norvilas: „Geriausia šventė – išleisti stiprų numerį“
(„Literatūros ir meno“ redaktorius 2014–2022 m.)

Liepos 21 d. „Literatūrai ir menui“ sukanka lygiai 75-eri. Faktas. Nenuneigsi ir fakto, kad „Litmenis“ ilgiausiai be pertraukų einantis leidinys Lietuvoje. Nežinau, ar tuo labai reikia didžiuotis. Skaičiai, statistika, datos. Esu jau apie tai kalbėjęs. Buvau ir esu antijubiliejininkas, nesu datų, sukakčių, premijyčių fetišistas. Pernelyg prie jų prisirišame. Apie Holokaustą, tremtis, žmogaus teises ir kitas svarbias temas imama intensyviai ūžti prieš minėtinas datas... Taip bandydami greičiausiai susiaktualinti patys. Jubiliejinis pilietiškumas. Užpūti žvakutes ant torto ir vėl viskas iš pradžių. Apie esminius dalykus, kuriuos mes, kaip visuomenė, deja, dar sunkiai įsisąmoniname, reikia kalbėti kiekvieną dieną, tai turi būti integruota visoje švietimo sistemoje, mūsų sąmonėse. Nes kitaip toliau ir aktyviau vešės rudimentiniai garliaviniai, šeimų maršai, nieko bendra neturintys su šeima, visokios pro patrijos ir forumai toliau bandys privatizuoti tėvynę, patriotizmą, nes tik jie žinantys, kas tai yra, toliau trinkelių paklausa tik augs, augs ir paminklų paklausa, antivakseriai toliau ūbaus ir kliedės visų pasiskiepijusiųjų sąskaita... Toks visa apimantis „susijaudinau“, kuris atima atmintį, sveiką nuovoką ir atrakina cirko vartus. Turbūt sakysite, kad viską suplaku į viena? Taip. Deja, visuose šiuose sanduose labai aiškus vienas ingredientas, naratyvas – retrogradinis ir revanšistinis sluoksnis kekso, užpilto nepasitikėjimo, homofobijos ir sąmokslo teorijų glazūra. Žvelgiant iš šono, atsitolinus, tai kelia gailestį, tik bėda, kad tas gailestis nieko nesprendžia. Ši lavina yra nusinešusi nemažai, drįsiu pasakyti, nuskriaustos, savo ambicijų, t. y. tuštybės, nepatenkinusios inteligentijos (tokia čia tuomet ir inteligentija), jaunų žmonių.

Lukiškių aikštė šiame kontekste tapo ženkliška. Aistras kursto iki šiol. Ji yra ir tam tikras visuomenės, viešo kalbėjimo atspindys, mentaliteto indas, pripiltas formalino. Štai Remigijaus Pačėsos nuotrauka – Lukiškių aikštė 1991-aisiais – lygiai prieš 30 metų jau be 1991 m. rugpjūčio 23-iąją, per Juodojo kaspino dieną, nuversto Lenino paminklo, kuris buvo išrautas kaip epochos protinis, bet negrįžtamai supuvęs dantis. Visgi akivaizdu, kad daliai visuomenės reikia analogiško Lenino, tik kitoj rankoj. Sunku pasakyti, kokia ta visuomenės dalis...

Šio visuomenės skilimo, persisluokniavimo procese itin svarbus žiniasklaidos vaidmuo, kuri, mano giliu įsitikinimu, su retomis išimtimis yra šluba ir abejotino lygio. Čia, žinoma, platus ir nevienareikšmis klausimas. Apskritai žiniasklaida visame pasaulyje išgyvena tam tikrą krizę – ideologinę, finansinę, strateginę. Kol Lietuvoje egzistuos laikų (patiktukų) žvejojimo principu grįsta žiniasklaida, vargiai kas keisis. Skaitomumas – be abejo, nėra blogai, bet kokiais būdais to siekiama – kitas klausimas. Didieji portalai (nuo delfi.lt iki lrytas.lt), rašydami apie visuomenėje rezonansą sukėlusias temas (nuo šeimų, Holokausto, Stambulo konvencijos, Partnerystės įstatymo, migrantų, pabėgėlių etc.), tiek antraštėmis, tiek afišuodami socialiniuose tinkluose neretai skatina skaitytojus ne diskutuoti, bet akivaizdžiai kiršina, atveria erdves veikti troliams bei tamsybininkams taip keldami savo reitingus, skaitomumą („Keli migrantai bandė slėptis javų laukuose... O ką manote jūs?“). O dar tas amžinas, nulio vertas komercinių žiniasklaidos priemonių argumentas, kad, „kokia paklausa, tokia ir pasiūla“, yra daugiau nei apgailėtinas, su atsakomybe neturintis nieko bendra.

O geriausia šventė – išleisti stiprų numerį, veikiantį šiandienoje ir šiandieną, gatvę, protus. Nėra nieko bergždžiau rašyti, leisti leidinius istorijai. Istorija ir atmintis pasirūpins pati savimi. Kitaip tariant, reikia gaminti esenciją šiandienai, kuri suteiktų atsparumo, perspektyvos, stiprybės, horizontą. Tuo pačiu labai dėkoju visiems „Literatūros ir meno“ autoriams, skaitytojams, prenumeratoriams, rėmėjams, sekėjams ir prijaučiantiems. Be jų mūsų kasdienybė būtų daug skurdesnė.

Kornelijus Platelis: „Jubiliejai: kalnai ant kalnų“
(„Literatūros ir meno“ redaktorius 2001–2014 m.)

75 skamba neblogai – 3 x 25, trys katalikiški jubiliejai. Mėgstame jubiliejus. Nors leidinio pradžia 1946-aisiais ne itin įkvepianti tiek dėl jo steigėjų, tiek dėl jų intencijų, bet jau studentaudamas, kokiais 1970–1973 metais, šeštadieniais rituališkai pirkdavau „Litmenį“ kioske ir kone visą jį perskaitydavau kaip Ezopo kalba parašytų tekstų rinkinį. Žinoma, ne visi ten būdavo tokie. Pasitaikydavo ir „nuoširdžių“. Niekas nežino, koks tas pasaulis iš tikrųjų yra, jis tik mums vienaip ar kitaip atrodo. Tačiau jau tada ir, tikiuosi, ne tik mano sąmonėje tuometinis savaitraštis sėkmingai ardė betonines „Tiesos“ ir panašių organų sienas. Jis atrodė lyg žmoniškesnio kalbėjimo apie žmoniškesnius dalykus oazė, ir tai šiek tiek bent jau mano akyse jį teisino. Žinoma, tokią prabangą LM teikė ir pats anų melo sienų buvimas – toks antrasis lazdos galas.

Man pradėjus redaktoriauti tos sienos jau prieš gerą dešimtmetį buvo nugriautos. Tiesą skelbė ir kraipė visi, kas tik norėjo, viešieji ryšiai vešėjo, pasakiški tiražai sumenko, kultūros leidiniai nuskurdo. Jiems teko grįžti į savo kultūros gyvenimo bei meno kūrybos nišą, kurioje taip pat buvo ankšta – leidinių buvo daugiau negu kūrybinio potencialo jiems leisti. Tad ką aš galiu atsakyti į provokacijas? Kad galėjau tvarkytis geriau? Žinoma, galėjau, bet išėjo, kaip išėjo. Slaptų lūkesčių neturėjau. Kuo daugiau gerų, įžvalgių tekstų, kuo daugiau gerų kūrinių – štai ir visi lūkesčiai. O paskui – daug laiko ir jėgų atimanti buitis – patys žinot.

„Litmenis“ – Rašytojų sąjungos savaitraštis. Žmonės ten įvairūs, tad nuoširdžiai maniau, kad mums nedera užimti kokios nors griežtesnės idėjinės pozicijos, tik nusistatyti kokybės kartelę, kaip ją suprantame. Nesistengiau burti ir jokios nors idėjinių bendraminčių komandos.

O už kaitą tikrai nieko nėra stabiliau. Pasinaudojęs ES parama AKIM projektui pakeičiau leidinio išvaizdą. Ką galvojau iš laikraščio darydamas žurnalą tada, kai žirniai ant būgno barbėjo, kad netrukus visiems teks kraustytis į internetą? Galvojau, kad vaizdai ir toliau stums tekstus iš apyvartos, technologijos tobulės, žmonių, kuriems būtinai norisi rankoje laikyti popierinį leidinį, skaičius mažės, bet jie neišnyks. LM persikels į internetą, skaitmeninės prenumeratos kultūra plėsis, SRTRF, nemažindamas paramos, nebereikalaus visko dėti į svetaines nemokamai, bus galima leisti dar prašmatnesnį (ir brangesnį) popierinį leidinį tiems, kurie panorės jį užsisakyti. Kažkas panašaus į print on demand – spaudą pagal pareikalavimą. O gal tik bandžiau save tuo įtikinti?..

Suprantu, kad dabartinių išbandymų žiniasklaidai fone, kai net šalių prezidentai tviteryje ar panašiose platformose rašo žinutes, tai skamba kaip rožinės svajos. Tačiau kultūros leidiniai turi ir savo stipriąją pusę. Kaip esu rašęs, jie ne tiek žiniasklaida, kiek tekstasklaida, jei ir vaizdą laikysime tam tikru tekstu. O meniniams tekstams reikalavimai kiti. Kitoks ir jų poveikis. Jie ne tik pagilina ir praturtina „tikrovės“ atspindį, bet ir jį komplikuoja. Jie būna suvokiami įvairiai ir vertinami subjektyviai. Jų kūrybos metodus gali pasitelkti ir asmenys, siekiantys sąmoningai iškraipyti tikrovę. Tai ypač aiškiai pajutau griuvus cenzūrai ir griovimo propagandistams ėmus naudotis mūsų sovietmečiu išpuoselėta poetine kalba. Tačiau meniniai tekstai mumyse ugdo tą suvokimo organą, kuris atsijoja pelus nuo grūdų.

Nepostringausiu apie kultūros leidinių svarbą bei reikalingumą visuomenei. Tuo jau savo laiku išūžiau ausis visiems, nuo kurių priklausė finansavimas. Be to, apie tai jau užsiminiau ankstesnėje pastraipoje. Pastebėjau, kad šalyse, kuriose minėti socialiniai lūžiai vyko gerokai anksčiau, kultūros leidiniai stengiasi burti savo skaitytojų bendruomenes, jaučiančias pareigą juos išlaikyti prenumerata. Dažnai prisimenu Airijos muitinėje dirbusį ir jau išėjusį anapus puikų poetą Dennisą O’Driscollą, sakantį, kad jis prenumeruoja visus kultūros leidinius, idant juos paremtų, nes tai jam leidžia muitininko atlyginimas. „Kas, jei ne aš?“ – klausė. Lietuvoje taip klausiančių daug nerasi, o ir didesnių bendruomenių nesubursi. Net Rašytojų sąjungos narių neįkalbėsi pirkti tų smetoniškų žąsų. O jei ir pirktų jas, dėl menkos apyvartos ekonomika netaptų ekonomiškesnė. Bet sudominti skaitytojus reikia bandyti. Visi tai daro pirmiausia bandydami kuo nors sudominti autorius. Taip ir sukasi tas ratelis. Ir linkiu, kad suktųsi bent link dar vieno katalikiško jubiliejaus. O ten jau 100, ten jau ir du žydiški jubiliejai... Daug bačkų teks atidaryti... Gal nuo ano kalno toliau matysis...

Linkiu suvokimo stiprybės ir leidybinio entuziazmo visai komandai. Tų dalykų kultūros leidiniams turbūt labiausiai reikia.

Gintaras Bleizgys: „Savaime suprantamų dalykų iš viso nebūna“
(„Literatūros ir meno“ redaktorius 1999–2001 m.)

„Literatūroje ir mene“ dirbau prieš 20 metų. Pati mano jaunystė ir visai kitokie laikai negu šiandien. Pirmas dalykas, kuris šauna (skaudžiai) į galvą ėmus mąstyti apie tuos laikus, yra žmonės. Žmonės buvo ir yra svarbiausi tiek kultūrinės, tiek bet kokios rūšies žiniasklaidos dalis. Finansų visada trūko ir dabar trūksta, matyt, dar labiau, ir dėl to trūkumo leidinys galėjo jau šimtą kartų užsidaryti, bet tam įvykti neleidžia ir per tūžmingus laiko verpetus „Literatūrą ir meną“ neša konkretūs žmonės – tie, kurie dirbo prieš 20 metų, kurie dirba dabar, kurie dirbs dar po kelių dešimtmečių.

Ką būčiau daręs kitaip? Dabartinis aš mielai atsiklauptų prieš tuos, kurie anuomet už pakankamai simbolinį užmokestį ar net ir be jokio užmokesčio rašė analitinius straipsnius apie literatūrą, dailę, teatrą, muziką, kiną, kurie suorganizavo kareiviškas mašinas, kai „Litmenio“ redakcija iš Universiteto gatvės kraustėsi į Sierakausko. Tuomet maniau, kad toks jų elgesys savaime suprantamas, šiandien, sendamas ir gyvenimo gerai pamokytas, matau didžiulį jų pasiaukojimą bei geranoriškumą ir žinau, kad savaime suprantamų dalykų iš viso nebūna.

Kai dirbau „Literatūroje ir mene“, kultūrinėje žiniasklaidoje vyko didžiulis virsmas: lyginant su sovietmečiu šių leidinių tiražai ir finansavimas mažėjo keliolika kartų, buvo didžiulių abejonių (kaip ir šiandien?), ar toji kultūrinė žiniasklaida (beje, būtent tuo laikotarpiu atsiradęs terminas) apskritai išliks. Vadovaujant redakcijai teko imtis nemalonių, grubių priemonių: atleisti beveik pusę darbuotojų, iki nago juodymo riboti honorarus. Tą baisų darbą padariau (dabartinis aš, matyt, neišdrįstų) ir paskui pats su atleistaisiais buvau išspjautas velniop – į gatvę. Labai linkiu, kad tokia situacija daugiau niekada nesikartotų. Linkiu ramybės ir ištvermės ir, kaip jau minėjau, tikiu, kad ne finansai, bet žmonės neš „Literatūrą ir meną“ į priekį. Net jeigu neliks finansų. Man atrodo, tai reiktų imti domėn ir greta honorarų bei atlyginimų galvoti apie savanoriško darbo sutartis: juk vis daugiau žmonių pagal tokias sutartis (tai yra nemokamai) veikia bažnyčiose, įvairiose visuomeninėse ir labdaros organizacijose.

Alvydas Šlepikas: „Kultūrinė spauda tebūnie ne apie mirgėjimą“
(„Literatūros ir meno“ redaktorius 1995–1998 m.)

Sveikinu visus litmeniečius – ir esamus, ir buvusius, o jų yra ir buvo labai daug: didelė dalis Lietuvos kultūros svarbiųjų žmonių šiame leidinyje yra dirbę, bendradarbiavę, o jau aprašyti – tikrai visi. Buvęs vienintelis kultūros savaitraštis sovietinėje Lietuvoje, kad ir pilnas ideologijos, kad ir su gensekų portretais, vis dėlto visada buvo bent šioks toks lietuviškumo ir kūrybos laisvės, kad ir silpnas, bet dvelktelėjimas. Sąjūdžio metais savaitraščio tiražas pakilo iki keliasdešimties tūkstančių, skaitėme tada „Literatūrą ir meną“ (žinoma, ne tik jį) godžiai, nes buvom ištroškę tiesos ir teisybės, tuomet suskambusios sovietmečiu tildytos literatūros. Taip pat ir iš Rašytojų sąjungos viešų partinių susirinkimų atsiradusio, Mokslų akademijos salėje gimusio Sąjūdžio viešieji dokumentai: pareiškimai, reikalavimai, deklaracijos, programos; išsaugoti, slėpti nuo kratų ir sunaikinimo tremtinių atsiminimai, tiesa apie sovietinių lagerių žiaurybes, grįžtančioji išeivių literatūra – visa tai tapo kassavaitiniais mūsų skaitiniais. Kai iškovojome nepriklausomybę, kai kovos aprimo, gyvenimas nusistovėjo – nusistovėjo ir „Literatūra ir menas“, pasijutom persiskaitę, tarsi žinantys viską, krito tiražai, atėjo taupymo ir išgyvenimo laikas. Tuo metu ir tapau šio leidinio redaktoriumi.

„Vikipedija“ sako, kad vadovavau „Literatūrai ir menui“ nuo 1995 iki 1998 metų. Man pačiam atrodo, jog tai truko ilgiau – gal todėl, kad šiame leidinyje iki to ir po to dirbau taip pat ir skyrių redaktoriumi, tad, akivaizdu, šis darbas užėmė nemažą mano gyvenimo dalį. Prisiminimai susipina, blunka, tolsta, įvykiai, buvę vienais metais, realybėje pasirodo buvę visai kitais, tad atmintis gali ir apgauti. Neapsigausiu tik sakydamas, kad man redaktoriaujant svarbiausia problema buvo patalpos ir finansavimas. Nuolat teko vaikščioti į visokius susitikimus su tuometinės Vyriausybės ir Seimo nariais, vyskupais ir visokiais kitaip įtakingais žmonėmis. Tas vaikščiojimas buvo nepaprastai varginantis, erzinantis ir pasilikęs smegenyse kaip nepaprasta to meto blogybė. Temų prasme leidinys buvo atviras įvairioms kryptims ir nuomonėms. Aš ir redakcijos bendradarbiai, būdami labai skirtingų pažiūrų ir nuostatų, skatinome pliuralizmą, nuomonių įvairovę, stengėmės publikuoti kuo plačiausiam idėjų ir pažiūrų laukui atstovaujančius autorius. Šalia redakcijos buvo susikūręs savotiškas bičiulių, žmonių, kuriuos saistė panašūs literatūriniai, meniniai interesai, klubas, jame netrūko ir dionisiškojo karnavalo, ir bufonados, bet taip pat ir labai rimtų pokalbių, diskusijų. Ką būčiau daręs kitaip, yra neatsakomas klausimas – pagrindinė užduotis buvo išlikti. Lėšų mažėjo, nuolat ieškojome patalpų – kitaip jų ieškoti, kaip tai dariau to meto sąlygomis, ir dabar nesugebėčiau, kitaip skatinti autorius, kaip mokant geresnį honorarą, nesugebėčiau (o honorarai tik mažėjo, o redakcija vis trumpėjo, nes nuolat buvo reikalaujama taupyti lėšas). Karnavalo ir džiaugsmingo gyvenimo šventimo gal galėjo būti ir daugiau, bet buvo, kiek buvo, tiek ir užteks.

Lūkesčių, suprantama, turėjau, tik nebūtinai slaptų. Kai Juozas Aputis pasiūlė pretenduoti į redaktoriaus postą, kiek nustebau, gal net išsigandau, bet, išklausęs prieš mane buvusių redaktorių Vytauto Rubavičiaus ir Vlado Braziūno patarimų, pasitaręs su bičiuliais Almantu Samalavičium, Herkum Kunčium, Aidu Marčėnu, redakcijoj tuo metu dirbusiais Kaziu Jonušu ir Aliu Balbierium, pasiryžau. Ir nesigailiu. Tai buvo ypatingas laikas, suteikęs visokios patirties, suvedęs su nuostabiais, įdomiais žmonėmis. Jaučiuosi jiems ir pačiam leidiniui nemažai skolingas.

Apie dabartį kalbėti paliksiu dabar redakcijoje dirbantiems žmonėms, nuo to darbo esu nutolęs. Kaip skaitytojas, kultūrinėje spaudoje (ne tik „Litmenyje“) pasigendu paprastumo, dėmesio nebūtinai šokiruojantiems dalykams ar naujumui, kuris ne visada toks jau ir naujas.

Nemanau, kad kultūrinė spaudai pernelyg sureikšminta – nėra kam to daryti. Priešingai, manoma, kad ji nereikšminga, kad nieko nepasikeistų, jei jos nebebūtų. Bet tai netiesa. Jos labai trūktų, nes trūktų pačios kultūros, jos sklaidos, kalbėjimo apie ją. Dabar prenumeruoju keletą leidinių: „Literatūrą ir meną“, „Metus“, „Šiaurės Atėnus“, „Nemuną“ ir „Naująjį židinį-Aidus“. Kitus perku. Man to užtenka. Bet nesinorėtų, kad išnyktų nė vienas. Nes visi skirtingi. Gerai, kad tie leidiniai, nors ir sunkiai, bet kol kas išliko, netapo kokiais dienraščių priedais, kaip buvo patariama (kur dabar tie dienraščiai ir jų priedai?), kad nesusijungė į vieną, nes susijungimas reiškia mirtį (kaip nutiko su „Dienovidžiu“). Manau, nebūtų teisinga ir tapti vien internetiniais leidiniais, kaip gudrieji kai kada pataria. Juk kartais per daug sniego, kartais serverius užlieja vanduo (tai jau patyrėme...) arba tiesiog dingsta elektra ir... Kur tada tas internetas? Suprantu, tai galbūt pernelyg apokaliptiškas įsivaizdavimas, kad „atėjo internetas visiems laikams“, kad nesustabdysi upės bėgimo – progresas yra progresas, bet į internetą tegul eina dienraštinė žiniasklaida. Tas žinių mirgėjimas jau toks: čia mirga, čia kitkas mirga, o kultūrinė spauda tebūnie ne apie mirgėjimą.

Jūratė Visockaitė: „Skaičiau „žmoniškesnį, betonines sienas ardantį“ „Litmenį“
(Buvusi „Šiaurės Atėnų“ redaktorė, nuo 2014-ųjų – „Literatūra ir menas“ muzikos, teatro, kino rubrikų redaktorė)

Aš, Kino ir teatro skyriaus redaktorė, kaip ir ilgiausiai, 13 metų redaktoriavęs Kornelijus Platelis, skaičiau „žmoniškesnį, betonines sienas ardantį“ „Litmenį“ nuo studijų laikų. Nuo tų brežnevinių, kai jo tiražas siekė keliasdešimt, o ne kelis tūkstančius, kaip yra pastaruosius 30 metų. Todėl supykstu, kai kitas, tik trejus metus ištempęs vyr. red., o dabar sėkmingas televizinių serialų režisierius Alvydas Šlepikas kuria standartinę istoriją apie „sovietinį, pilną ideologijos, su gensekų portretais, bet vis dėlto ir su šiokiu tokiu lietuviškumo dvelktelėjimu“. Alvydai, kaip sako Kornelijus, „niekas nežino, koks tas pasaulis iš tikrųjų yra, jis tik mums vienaip ar kitaip atrodo“.

Tad 75-mečio proga norėčiau čia įrašyti dar kelis žurnalistų, kūrusių svarbų Lietuvai savaitraštį, vardus, gal nepopuliarius, bet realius – Vacio Reimerio, Vytauto Radaičio, Osvaldo Aleksos, Antano Drilingos. Būtent šitą laikraštį skaičiau ir mokiausi, ir esu jiems dėkinga.

To paties tikrai negaliu pasakyti apie mūsų naujųjų laikų „Litmenį“ (ir žinau, kad ne aš viena), nes LR aušroje skaičiau „Gimtąjį kraštą“, „Atgimimą“ ir, žinoma, dvasiškai artimiausius „Šiaurės Atėnus“. Ne „Litmenį“.

Tiktai čionai, savaitraštyje, įsidarbinusi įsipareigojau skaityti ir netgi įkurti kažką nauja. Mėginam tai daryti nuo 2014-ųjų, nuo dirbančio, „kad ir patiems būtų įdomu“, vyr. red. Gyčio Norvilo (kuriam vis dėlto negaliu atleisti už savaitraščio dvisavaitiškumą).