Kultūrinė spauda kaip rezistencijos forma

Drįsiu pasakyti, kad visa Lietuvos kultūrinės spaudos atsiradimas, vystymasis susijęs su rezistencija, tam tikru pasipriešinimu – vienam ar kitam faktoriui. Ir, regis, šis aspektas ne tik lemtingas, bet ir ženkliškas, lėmęs spaudos vystymosi kryptis, darbo metodus. Tuo pačiu tai simptomiška. Rezistencinis pradas diktuoja ir kompleksus, neurozes, iš kurių anksčiau ar vėliau turi išsivaduoti. Tai nei gerai, nei blogai. Tiesiog tokią situaciją diktavo istorinės aplinkybės. Daugiau nei 200 metų su pertrūkiais tęsusisi rezistencija, pasipriešinimas negalėjo nepalikti savo pėdsakų. Tai prasidėjo 1795 m. galutinai subyrėjus Abiejų tautų respublikai (ATR), kuomet kone didžiausią valstybę Europoje pasidalino Prūsija, Austrija bei Rusija: išsidraskė gabalais kaip ką tik gyvastį išleidusį didelį žvėrį. Lietuva tuomet pateko į Rusijos imperijos nasrus ir ši it bušido ringe dusinimo veiksmą tęsė iki pat 1918-ųjų, kuomet Lietuva, kaip ir daugelis Europos valstybių, tapo nepriklausoma valstybe.

Po 1863 m. sukilimo prieš carinę valdžią, 1864 m. uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis spaudos požiūriu prasidėjo įdomi epocha, kuri itin stimuliavo kūrybiškumą, avantiūrizmą. Galutinai buvo sužadinti išlikimo instinktai, išlaisvinta gyvybinė energija. Lietuvoje tai lėmė tokį keistą reiškinį kaip knygnešystė, kurią 2004 m. UNESCO įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų. Knygnešystė apskritai yra fenomenas, visiškas rokenrolas:  tai XIX a. kontrabandos būdu iš Mažosios Lietuvos, Prūsijos (dab. Kaliningrado sritis, Rusijos Federacija) ir Lenkijos į Lietuvą gabentos ten spausdintos lietuviškos knygos. Gabentos kontrabanda šalia cigarečių, alkoholio, dešros etc. Suskaičiuota, kad tai darė apie 3000 žmonių: ištisa knygnešių kariuomenė. 1864–1904 m. užsienyje išleista daugiau nei 2000 knygų (religinės, vadovėliai, mokslo populiarinimo knygos, kalendoriai, grožiniai kūriniai ir net vertimai). Mėginant apmauti carinę valdžią leidiniai net leisti tyčia neteisingai nurodant knygos leidimo datą, vietą, autorius. Gegužės 7 d. dar ir dabar entuziastingai švenčiame Spaudos atgavimo dieną – būtent 1904 m. carinė valdžia grąžino galimybę leisti spaudą lietuviškais rašmenimis. Kalba buvo legitimizuota.

Kita vertus, kalba yra žudikė, ji įkalina savyje, o per ją pririša ir prie konkretaus žemės gabalo, vietovės, juolab konkrečios istorijos. Kalba formuoja mūsų elgseną, mąstyseną. Nors mūsų istorinės patirtys ir gana panašios, visgi kalba formuoja paralelines tikroves, mus bloškia į nesusisiekiančius indus. O susitinkame oro, jūrų uostuose, tekstų vertimuose. Gerai, kad yra universalios kalbos: kūno kalba, muzikos, dailės, architektūros, dizaino, kurioms nereikia vertėjo ir taip galima įveikti Babilono prakeiksmą. Bet visada reikia tarpininko, mediatoriaus, tarkim to gero paveikslo, instaliacijos, objekto, prie kurio galėtume susitikti.

1918–1940 m. formavosi visa kultūrinių leidinių tradicija, šis laikotarpis bene pilnavertiškiausias – spauda aiškiai poliarizavosi į kairiąją ir dešiniąją, užėmė aiškias vertybines pozicijas. Tai sveikatos požymiai. Daugelis tuometinių leidinių dabar atkurti ir tęsia senas tradicijas.

Paskui Europą ištiko didysis šizofrenijos priepuolis, apie kurį daugiau mažiau visi žinome. Tiesa, mūsų „Žiemos karas“ tęsėsi dar gerą dešimtmetį po Antrojo pasaulinio, kuomet pusė Lietuvos buvo sulindusi po žeme, į bunkerius, miškuose, sodybose ir spauda gimdavo būtent po žeme, dar pasakyčiau – iš žemės. Rašomosios mašinėlės dirbo čia kaip sliekai, kirminai ir kurmiai, rausdami, iš esmės, nevilties tunelius... Tunelius į niekur. Tuomet tikėta, jog tos žinios pasiekia laisvąjį pasaulį ir kad jis pagaliau ateis padėti, nors iš esmės buvome likę vienui vieni. 30 000 partizanų, kovojusių prieš rusų okupaciją, išžudyta, sumesta į pelkes, šulinius ir buvo tos raidės, fonemos, ženklai, kuriais vėliau jau rašėme laisvu stiliumi be cenzūros parašytus rišlius tekstus dabarčiai ir ateičiai.

Sovietmečiu kultūrinė („Literatūra ir menas“, „Pergalė“ etc.), kaip ir visa, spauda buvo kontroliuojama „nuo – iki“. Būta visko – tarnavimo sovietinei ideologijai, jai neįtikusių autorių „triuškinimo“, nepelnyto režimui lojalių menininkų garbinimo. „Literatūra ir menas“ visada buvo kiek žmoniškesnio kalbėjimo oazė sovietinių dienraščių keliamo triukšmo dykumoje. Jo stebėjimo objektas, menai bei literatūra, ir susiformavusi ezopinė gana rafinuota užuominų bei ženklų sistema visada pasiūlydavo skaitytojams daugiau interpretacijos galimybių. 1987 – 1990 m.  Sąjūdžio laikais, šis savaitraštis vienas pirmųjų pradėjo spausdinti tai, kas anksčiau buvo draudžiama, tiražas tada siekė net 70 000 egzempliorių. Neįtikėtinos aukštumos. Dabar sunkiai būtų galima tai įsivaizduoti. Vėliau tiražai krito kaip pamuštas lėktuvas, nes gyvenimas, gatvė tapo daug įdomesni už menus, teatrą, kiną. Laukinis kapitalizmas, nusikalstamumas, politinės įtampos – performansas vyko po atviru dangumi 24 val. per parą.

Dabartinės pasigirstančios kalbos, kad kultūrinių leidinių yra pernelyg daug (jų yra virš 10-ies ir daugiau – nelygu kaip skaičiuosi), jie vienodėja – neįtikinančios. Svajos verčiau leisti tik „vieną gerą leidinį“ – skamba kaip iš nesenų, totalitarizmu trenkiančių laikų. Nieko nėra geriau už įvairovę, pasirinkimą – tai laisvės pagrindas. „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Metai“, „7 meno dienos“, „Naujasis Židinys-Aidai“, „Nemunas“ etc. dabar tą horizontą atveria ir atveria įvairius pasirinkimo kelius, atstovauja įvairioms ideologijoms ir įsitikinimams. Tad klausimas tik vienas – ar svarstant naujus kultūrinės spaudos finansavimo modelius užteks politinės valios (ši diskusija Lietuvoje vyksta kone 10 metų) užtikrinti visų leidinių pilnavertišką tęstinumą. Savo ruoštu kultūrinė spauda turi daryti viską, kad iš tamsiosios „neskaitančiųjų“ zonos ištrauktų vis daugiau akių ir protų.

Kultūrinę spaudą apskritai suvokiu kaip alternatyvą greitai internetinei informacijos upei, iš pirmo žvilgsnio plukdančiai labai gyvą ir judrų mailių, kuris iš tikrųjų greitai virsta lavonėlių debesiu – niekam nereikalingu. Mano galva, tai tarsi pasipriešinimas skubėjimo diktatui. Kultūros misija – kurti kokybiškas iliuzijas, paralelinę tikrovę, realybei suteikti antrą dugną, antrą planą. Kultūrinė spauda tampa atsvara interneto portalų pranešimams, skambioms antraštėms, greitoms žinioms, kurios kuria tik triukšmą, generuoja stresą, greitį ir CO2. Kuo žmogus mažiau juda, tuo jis saugesnis, pats nuo savęs, taikesnis aplinkai, kitaip tariant, pridaro mažiau kvailysčių, nes ši padermė tam turi ypatingų sugebėjimų.

Pandemija, nesibaigiantys karantinai daugelį dalykų sustato į savo vietas. Sulėtėjus tempui grįžome į daug natūralesnį būvį, taikesnį ritmą. Belieka pritarti Olgos Tokarczuk minčiai, kad mes nenormaliai gyvenome būtent iki to, iki karantino.

Išties reikėtų kalbėti apskritai apie žiniasklaidos būvį, kur ji juda ir kokia jos reikšmė. Ji vis labiau virtualėja. Popierinė spauda traukiasi, žurnalai, laikraščiai uždarinėjami ir tai, jei žiūrėsime labai pragmatiškai, greičiausiai natūralu. Keičiasi forma, formatai. Reikia pasakyti, kad kalbant apie kultūrą pragmatika niekad nenuvedė ten, kur reikia. Jai čia ne vieta. Nežinau pasaulyje nė vienos valstybės, kurioje kultūrinė spauda, apskritai, kultūra egzistuotų neremiama. Valstybės, fondų, mecenatų. Taip jau susiklostė, jog Lietuvoje ši priedermė teko valstybei, mecenatystės tradicijos formuojasi sunkiai, o ir dėl suprantamų priežasčių nebuvo tam sąlygų.

Kultūrinė spauda turėtų būti it vienu numeriu per maži batai, kad koją šiek tiek spaustų, neleistų jaustis patogiai ir komfortiškai. Neduoti ramybės nei patiems kūrėjams, nei visuomenei, nei pačiai kalbai. Turėtų viena ranka glostyti, o kita skelti antausį. Nieko nėra baisiau, kai kultūriniai leidiniai ima „atspindėti“ kultūrinį gyvenimą, tam tikra prasme aptarnauti atskiras meno sritis: literatūrą, dailę, fotografiją, architektūrą etc. Tai veda į beatodairišką adoravimą, keliaklupsčiavimą, kritiškumo, kuris yra kone svarbiausias kultūrinės spaudos dėmuo, krachą, menininkų ištyžimą. Šia prasme, menas nėra šventa karvė, kurią važiuojant gatve būtinai reiktų apvažiuoti... Noriu pasakyti, visas meno laukas kartais pernelyg mėgaujasi savimi, žiūri it parimęs Narcizas į veidrodį ir godoja godas... Rašytojai susisaisto su sąlygas diktuojančiomis leidyklomis, kurioms vienintelis rodiklis yra rinka, galerijos šokdina dailininkus, o pastarieji vizgina uodegas prie garbės, reklamos, pinigų altoriaus. Visa tai juokinga, bet realybė. Čia kaip taiklią iliustraciją būtų galima paminėti švedų režisieriaus Rubeno Östlundo filmą „Kvadratas“ (angl. „The Square“). Va, čia ir turėtų kultūrinė spauda atlikti sanitaro vaidmenį, ne patį maloniausią ir švariausią, ir pasakyti, kas yra kas, parodyti dantis, būti tam tikra prasme „nekultūringa“. Kad nekiltų noras meno, literatūros simuliuoti – o norinčiųjų ir galinčiųjų tą daryti yra į valias: išmokusių meno darymo, žaidimo taisykles, projektinės naujakalbės, kuri dažnai tobulai uždangsto beraštystę ir negabumą. Kitaip tariant, kad nekiltų noras kurti žemo lygio, prastų iliuzijų, nuo kurių tik raibsta akyse ir skauda galvą.

Gal nuskambės ir groteskiškai, bet to sanitaro pareigas padeda atlikti ir pandemija, covidas, kuris daug prasto meno neleido pakabinti ant galerijų sienų... Išleisti nemažai prastų knygų, kurių tikrai gyvas galas. Jomis galėtum tvenkti užtvankas ir generuoti švarią hidroelektrą. Būkime teisingi, uždusino ir daug gero meno. Gero yra daugiau – tai guodžia. Apskritai pandemija atskleidė labai daug žmogaus, mūsų visų, tuštybės ir jos formų, nepagrįstų lūkesčių. COVIDAS – man regis, čia toks poetas avangardistas – nenuspėjamas, pavojingas, nepatogus, bet jo rašomas tekstas veikia profilaktiškai, teigiamai, skatina atsinaujinti, inventorizuoti, kas buvo rašyta ne taip. Beje, galiu pasakyti, kad pandemijos metu kultūrinės spaudos poreikis išaugo, parduodama daugiau, tiražai ūgtelėjo.

Visgi didesnė bėda, kai kultūrinis laukas, kultūrinė spauda turi įrodinėti savo pačių išrinktai valdžiai, kad yra reikalinga ir yra kertinis pastato pamatų akmuo. Puikiai suprantu, kad kiekvienoje šalyje išsirenkame skirtingas valdžias, su skirtingu IQ, supratimu, pomėgiais ir žalingais įpročiais. Prieš trejus metus 2018-aisiais protestuodami prieš valdžios negebėjimą spręsti kultūros finansavimo, politikos problemas kaip kultūros žurnalo redaktorius su visa komanda sumanėme žurnalą „Literatūra ir menas“ išleisti tuščiais puslapiais. Tik su įvadiniu straipsniu. Ir ką jūs manote? Žmonės solidarizuodamiesi išpirko visus žurnalus iki vieno. Skamba ironiškai, bet tai buvo komerciškai sėkmingiausias numeris per visą tuomet 72 metų leidinio gyvavimo istoriją. Dėmesio sulaukėme į valias. Spaudos kioskų darbuotojai tapšnojo per petį ir sakė: „Nuo šiol tik tokius ir leiskite...“ Deja, vėl napaklausėme. Turbūt, vis tas noras daryti atvirkščiai ir eiti prieš srovę. Buvo ir tokių, kurie tai suprato kaip tobulą reklaminę akciją. Taip – kiekvienas į pasaulį žiūrime pro savo akinius.

Reikia įrodinėti ir didžiajai daliai visuomenės, ir taip daugiau mažiau yra visose šalyse, kad yra kitokia kultūra nei „Netflix“ serialų traškučiai ar perkamiausių knygų dešimtukų dešrelės, kurių didžiąją dalį sudaro krakmolas ir kiti universalūs kombinuotieji pašarai. Niekas nesikeičia. Žmogus visada buvo toks pat, valdomas tų pačių esminių instinktų, kuriuos suvaldyti, apžaisti gali tik kultūra, dvasiniai svaigalai, geras miražas.

Kai manęs kartais paklausia apie ateitį, kultūrinės spaudos ateitį etc., pirma sužmėžuojanti mintis: „visi mes mirsime“. Ir tai, beje, teikia vilties. Kalbu apie tai, kad nieko nėra amžino ir nėra nieko baisiau nei prisirišimas, kuris gimdo tik kančią. Ir nereikia būti uoliu budistu, kad tai suvoktum. O apskritai – tai tiesiog nekorektiškas klausimas. Kaip gali kalbėti apie ateitį, kai net nežinai, kas laukia už kelio posūkio ar išėjus iš baro.

Kad išliks popierinė spauda – esu tuo tikras. Jau buvo tokių, kurie atsiradus elektroninėms knygoms skubėjo pinti laidotuvių vainikus popierinėms knygoms. Bergždžiai. Viskas sukasi ratais, spirale, atsikartoja. Kas atrodė visiška atgyvena, sugrįš, sugrįžta. Kaip ir visos Europos, regis, kadais pamirštos bėdos, kaip homofobija, rasizmas, regionalizmas, inspiruojantis įvairiausias ultranacionalizmo apraiškas, cenzūrą. Ir toli dairytis nereikia, tai akivaizdu Lenkijoje, Vengrijoje... O šios rūšies virusas, žvėris, beje, esti visuose mūmyse, šalia. Tad žiniasklaidai yra ir bus, ką veikti, priešintis bet kokiems bandymams marginalizuoti sveiką protą, tolerancijos, atjautos idėjas. Turiu pasakyti, jog visada atrodė, jog kultūrinė spauda turi būti sociali, socialiai aktyvi, netgi politiška, nes kitaip gresia užsidaryti dramblio kaulo bokšte ir grožėtis įstabiu saulėlydžiu, nors išties pasirodys, jog tai visai ne saulėlydis, o už kalvos liepsnojantis tavo bičiulio, kaimyno, artimo namas... Gal ir patetiška, sentimentalu, bet visgi. Scenarijų esama įvairių, pasigirsta netgi labai apokaliptinių. Holivudas visus juos jau turbūt yra ekranizavęs.

O aš pats apokalipsę išgyvenu kone kiekvieną dieną ir tai man patinka – padeda apsivalyti, pajusti mono no aware* („prarastų daiktų ilgesys“) būseną, kitaip tariant, liūdesį, nostalgiją dėl visa ko efemeriškumo. Ten, kur gyvenu, yra lėktuvų trasa, tiesioji, kurioje šie po truputį jau ruošiasi leistis. Akimirką, beveik visad toje pačioje vietoje, virš galvos lėktuvai ima stabdyti, varikliai smarkiau sugaudžia, tie „Lufthansa“, „airBaltic“, „Finnair“, „Turkish Airlines“ gaudžiantys kryžiai danguje sulėtėja. Tuo metu kiekvieną kartą per paširdžius nueina elektra, maudulys, ir apima nuojauta, kad lėktuvas tiesiog sustos ore, pakibs... Kaip užstrigęs kino kadras. Bet kiekvieną kartą toliau leidžiasi ir tik tam, kad saugiai pasiektų žemę, o vėliau vėl nuo jos atsiplėštų.