Gimtadieninė autorefleksija

Redaktorė Monika Krikštopaitytė kalbasi su Linu Vildžiūnu

Monika Krikštopaitytė. Sausio 10 d. kultūros savaitraščiui „7 meno dienos“ sukanka 30 metų. Panašius jubiliejus ne taip seniai paminėjo „Šiaurės Atėnai“ (1990), „Naujasis židinys“ (atnaujintas 1991 m.), kiek anksčiau – „Krantai“ (1989). Sovietmečiu kultūros leidinių buvo nedaug – nuo 1945 m. ėjo Rašytojų sąjungos literatūros žurnalas „Pergalė“ (vietoj jo 1991 m. pradėti leisti „Metai“), nuo 1946 m. – kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“, nuo 1965 m. – kultūros ir meno žurnalas „Kultūros barai“. Jūs, Linai, ilgiausiai buvote „7 meno dienų“ redaktoriumi (1992–2011). Kodėl tada, 1992-aisiais, kilo sumanymas leisti dar vieną kultūros leidinį?

Linas Vildžiūnas. Miela Monika, buvo toks metas, tarp kita ko, ir trumpo laisvos spaudos pakilimo. Neilgai trukus jis baigėsi, atėjo sunkmetis, kultūros leidinių tiražai krito, nuolat reikėjo sukti galvą, kaip išgyventi. Tad savaitraščio trisdešimtmetį laikau dideliu laimėjimu.

O sumanymą jį leisti gal paskatino pakilios, nors Sausio įvykių ir sudrumstos, laiko nuotaikos ir – nelemtos aplinkybės. Tarp Tavo paminėtų tuometinių kultūros leidinių buvo dar vienas – nuo 1972 m. leidžiamas žurnalas „Kinas“, turėjęs kuklų savaitinį priedą, 4 puslapėlių „Savaitės ekraną“, informuojantį apie kino teatrų premjeras. Neseniai buvau tapęs „Kino“ redaktoriumi ir tarsi negalvojau apie didesnes permainas, bet 1991 m. spalį įvyko skaudi nelaimė – tragiškai mirė „Savaitės ekrano“ redaktorė Žana Levitina, atidavusi šiam leidiniui dvidešimt gyvenimo metų. Čia rizikuoju būti palaikytas ciniku, tačiau netektis ir kaita visuomet vaikšto drauge. Reikėjo kažką keisti, o kuklus „Savaitės ekrano“ formatas atrodė nebepakankamas. Beje, vienas jo puslapis išliko iki šiol, tai kino teatrų repertuaras savaitraščio gale.

Taip ir atsirado „7 meno dienos“, daug dėmesio skyrusios ir tebeskiriančios kinui, bet po truputį įsileidusios kitus menus: teatrą, dailę, literatūrą, kiek vėliau muziką, gerokai vėliau – fotografiją, šokį. Po truputį storėjančios ir vėl suliesėjančios, nelygu finansavimo galimybės. Savaitraščio pavadinimą, atspindintį jo pobūdį, pasiūlė jo prieškarinis pirmtakas – Kaune 1927–1934 m. su pertrūkiais leistos „7 meno dienos“, panašios į teatro programėlę. Jų net paantraštės beveik tos pačios, iki karo buvo „Teatras, muzika, sportas, dailė, kino, knyga, radio“. Tereikia atmesti „sportą“, o „radio“ pakeisti „televizija“.

Žvelgiant atgal matyti, kad savaitraščio principus ir autorių branduolį suformavo jo jaunystė – pirmasis dešimtmetis. Viliuosi, kad principai ir dabar tie patys, tad užuot juos kartojęs tiesiog pacituosiu save prieš dvidešimt metų, kai minėjome pirmąją sukaktį:

„7MD“ kol kas atlaikė visas mūsų gyvenimo permainas (...) ir išsaugojo svarbiausia – nepriklausomo savaitraščio statusą. Neturime ir nenorime turėti jokio žinybinio „stogo“, niekieno nevaržomi išsakome savo nuomones (...) „7MD“ – programiškai nepolitizuotas savaitraštis. Tačiau tai nereiškia, kad esame abejingi visuomeninio gyvenimo problemoms. Bodimės nacionalizmu, parapijiniu „patriotizmu“, spaudą, televiziją ir kasdienybę užplūdusia žema kultūra. (...) Savaitraščio jaunystę sieju su jo bendradarbiais – jaunais, kultūrinio gyvenimo pulsą apčiuopiančiais ir nestandartiškai mąstančiais žmonėmis. Nors visi jie – Rūta Jakimavičienė, Rasa Vasinauskaitė, Laima Kreivytė, Skirmantė Valiulytė, Liudvikas Jakimavičius – jau redakcijos senbuviai. (...) Nors iš senosios „Kino“ redakcijos likome tik mudu su Živile Pipinyte. O jei prisimintume buvusius bendradarbius Joną Liniauską ir Jurgį Kunčiną, Egmontą Jansoną ir Algimantą Patašių, Živilę Ramoškaitę ir Eriką Grigoravičienę, Raimundą Celencevičių ir Gediminą Pranckūną, Virginijų Gasiliūną ir Audronį Liugą, Beatričę Laurinavičienę ir Jolantą Paškevičienę, Birutę Pankūnaitę ir Agnę Narušytę, Rimą Pačkauskaitę ir Ritą Lukošienę, Ritą Markulienę ir Renatą Šerelytę – susidarytų gražus tuos 500 „numerėlių“ į pasaulį išleidusiųjų būrys.“

Tyčia išvardijau pavardes, o skaitytojas gali mintyse pasekti tolesnes šių žmonių biografijas. Deja, Jurgis Kunčinas ir Egmontas Jansonas jau palikę šį pasaulį. Kaip ir karšti „7MD“ simpatikai rašytojas Antanas Ramonas ir dailininkas Vytautas Kalinauskas. Nuo to laiko žmonės redakcijoje beveik nesikeitė, kaip ir pastovus laikraščio dizainas, kurį 2002 m. parengė Jokūbas Jacovskis, maketuoja Vanda Čemerkaitė. Išėjus Skirmantei Valiulytei, muzikos skyriuje ją pakeitė Kamilė Rupeikaitė, po jos – mūsų muzikos žvaigždė Laimutė Ligeikaitė. Laimą Kreivytę dailėje pakeitei Tu, o Rasą Vasinauskaitę – jaunos teatrologės Sigita Ivaškaitė, Milda Brukštutė ir Ieva Tumanovičiūtė. Besiplečiantį interneto leidinį tvarkė teatrui ištikimas Julijus Lozoraitis, dabar – Vikis Satkevičius. Živilei Pipinytei šiemet apsisprendus pailsėti, į jos vietą atėjo Ilona Vitkauskaitė. Kalbos redagavimo krūvį Rita Markulienė pasidalijo su Violeta Kundrotiene. Štai ir viskas. Mano supratimu, tai liudija „7MD“ pastovumą ir brandą. O ir išėjusieji, daugelis iš kurių savo kūrybinę veiklą pradėjo būtent mūsų savaitraštyje, juk pasilieka mūsiškiai.

Štai kaip tame 500-ajame numeryje į savo pačios klausimą atsakė Agnė Narušytė: „Kaip atėjote dirbti į „7 meno dienų“ redakciją? – Raudonuodama – kad nemoku rašyti, o braunuosi į viešumą. Įsivaizdavau, kad taip pradeda visi (...). Būčiau niekada neišdrįsusi, bet mano klasiokė surengė kuklią parodėlę pačioje nereikšmingiausioje galerijoje ir paprašė parašyti recenziją į minimą laikraštį (...). Tada tai man buvo PIRMAS UŽSAKYMAS.“ Naudojuosi proga dar kartą pasveikinti 2021 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę.

Nesusilaikau nepacitavęs ir Onos Narbutienės tada pasakytos nuomonės: „7 meno dienos“ – ne vienas iš daugelio, o vienintelis savaitraštis, operatyviai reaguojantis į visų meno sričių savaitės įvykius. Be to, tai laikraštis, neieškantis pigaus populiarumo banaliais ir neskoningais straipsniais, o siekiantis formuoti publikos meno supratimą bei skonį rimtais, profesionaliais vertinimais.“

O dabar klausimas Tau. Su kokiais naujais išmėginimais „7 meno dienos“ susiduria interneto laikais?

M. K. Vis su tais pačiais ir vis su naujais. Pavyzdžiui, 2007 metais, kai atėjau dirbti dailės skilties redaktore, laikraštyje dar buvo labai svarbi kultūrinės informacijos sklaida. Internetas tik vystėsi, nebuvo visuotinai paplitusių išmanių įrenginių. Šiais laikais žinios operatyviai sklisti turi galybę būdų, tad mūsų vaidmuo čia sumažėjęs, tačiau rimtos refleksijos viešajame informaciniame lauke, regis, neproporcingai mažai, kur kas daugiau informacinių produktų, kuriuos nenuilstamai gamina patys organizatoriai ir komunikacijos agentūros. Bet juk būtini ir kvalifikuotas nepriklausomas vertinimas bei kritika.

Be tų gana keblių buitinių klausimų, kurie kamuoja visus leidinius, – kaip užsidirbti, kai leidiniai dematerializuojasi, kaip užmegzti ryšį tarp rašančiojo ir skaitančiojo, – kasdieniu rūpesčiu tampa gero teksto, gero autoriaus, geros temos paieška. Anksčiau man atrodė, kad jei labai labai pasistengsiu, viską apibėgsiu ir beveik viską aprėpsiu. Bet tai neįmanoma, nėra nei tiek puslapių, nei tiek autorių.

Tikiu, kad gerai papasakota istorija, su kūriniu, įvykiu ar kūrėju pradėtas pokalbis atveria vidinius langus ir vaizdus visiems, kurie prie to prisiliečia. Viskas išaiškėja ir skaitant, ir rašant, tai beveik psichoanalizės seansas. Taip lyginu todėl, kad tai, kas neapibrėžta, yra įvardijama žodžiais, įgauna pavidalus, istoriją. Kritiko vertinimas dar turi ir elementarios pragmatiškos naudos meno biurokratinėse procedūrose, tad jo lyg ir norima, reikalaujama, nepasirodžius laukiamai publikacijai nusiviliama, tačiau šiaip kritiko asmeniu nesidomima – mūsų interneto specifika įpratino skaitytojus prie nemokamo turinio, nors tokio nebūna.

Pagrindinis uždavinys – kaip įkalbėti kritikus rašyti. Prisikviesti nutolusius ir užsiėmusius kitais darbais. Labai svarbu, kad nors retai, bet parašytų. Nežinau, ar kada nors ateis laikas, kai rašyti apsimokės, o juo labiau, kai tai taps prestižiniu darbu. Bet matau, kaip autoriai džiaugiasi parašę, lyg vėl save atradę, lyg kur nors nukeliavę, lyg gerą darbą padarę.

Socialinių tinklų nauda vizualiesiems menams akivaizdi: gali pasiskelbti, gali čia pat veikti, kurti, organizuoti. Auditorija atkakliai lavina savo vaizdinį raštingumą, tačiau gana ryški tendencija ir pasigirti, gaudyti širdeles ir liuksus. Ilgainiui ima atrodyti, kad šaunaus vaizdo su taiklia grotažyme visiškai pakanka, veiklos iliuzija garantuota. Kam bereikia tų tekstų? Kita vertus, pavyzdžiui, „Goodreads“ programėlės, kur žmonės dalijasi skaitomų knygų rekomendacijomis, populiarėjimas rodo, kad teksto, ko gero, vis dar tebereikia, tik jo kelias iki skaitytojo sunkėja, tenka brautis pro vaizdų vaizdelių, programų programėlių džiungles, kur taip patogu, paprasta ir kontroliuojama.

Šia prasme popierinis laikraštis yra analoginė laikmena, kurios laikas tarsi baigiasi. Ją dažniau vertina tie rafinuotieji, kuriems saldu nuo vinilo plokštelės skambesio, analoginės fotografijos. Tačiau „7 meno dienos“ nuo tada, kai tik atsirado galimybė, yra ne vien tai – internetinė savaitraščio svetainė teikia daug daugiau informacijos (apie 40 anonsų per savaitę), daugiau tekstų, lankstumo ir yra gana gerai skaitoma. Dažnai prisireikia ir archyvų. Tekstai antrą gyvenimą gauna įvairiuose leidiniuose, svetainėse, ištraukos dažnai cituojamos.

Kol kas nepavyko, bet tikiuosi, kad kada nors įkelsime į archyvą laisvam naudojimui visas ikiinternetines „7 meno dienas“. Nepaprastai įdomu skaityti dabar jau žinomų kūrėjų pirmuosius prisistatymus, lūžio momentus, atsiliepimus ir panašiai. Be to, 10-asis dešimtmetis tikrai energingas! Alsuote alsuojantis išsilaisvinimo gaivalu.

O aš asmeniškai savo darbą vertinu kaip privilegiją, nes tai labai reta galimybė išsaugoti kritiko specialybę. Nors teko ir pasiblaškyti, o sugrįžusi labai nudžiugau aiškiai pajutusi darbo prasmę ir kultūrą, suvokimą, su kokiais įdomiais žmonėmis ši veikla suveda. Pagrindinis dalykas – to nepamiršti ne visad džiugioje kultūrinėje kasdienybėje. Ir kaip nors tuo užkrėsti kitus, ypač jaunesnius autorius.

L. V. Sėkmės Tau, Monika. Tikiuosi, kad nepaliksi „7 meno dienų“ bent iki kitos jų sukakties! Tikiuosi, kad išliks ir jos pačios, nes jau tvirtai įaugo į mūsų kultūrinį kraštovaizdį. Ir netgi popieriniu savo pavidalu kaip komplektai bibliotekose ir malonumas prie puodelio kavos.

M. K. Ačiū Jums, Linai, ir už palinkėjimą, ir už pri(si)minimą apie tai, iš kur atėjome. O tobulėti visada reikia ir tikrai yra kur.