Giedrė Kazlauskaitė: „Aimanos seniai nusibodo“

Su kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ vyriausiąja redaktore, poete ir prozininke Giedre Kazlauskaite susitikome labai karštą vasaros dieną mažučiame jos darbo kambarėlyje redakcijoje. Vyriausioji redaktorė – skamba išdidžiai, tačiau šiandien kultūros leidinių redaktoriai daugiausia laiko praleidžia ne bendraudami su autoriais ir redaguodami tekstus, o ieškodami pinigų. O kur dar vis pasigirstančios replikos, kad kultūrinė spauda merdi, jos niekas neskaito... Bet ar tikrai viskas taip apokaliptiška?

Tikriausiai tavęs dažniau klausinėja apie rašymą, poeziją, o ne apie „Šiaurės Atėnus“?

Ne, klausinėja panašiai.

„Šiaurės Atėnuose“ įsidarbinai 2010 metais. Kaip tai nutiko?

„Šatėnus“ skaityti patarė mokyklos lituanistas Andrius Damušis – tikriausiai pastebėjo polinkį į literatūrą, menus. Tai buvo 1996 m., užsiprenumeravau „Šatėnus“ ir „Metus“. Man tada buvo 16-a. „Šatėnus“ skaičiau nuosekliai, nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Tuo metu laikraštyje klestėjo Alfonso Andriuškevičiaus dailėtyrininkų mokykla, publikuodavo daug parodų recenzijų. Atrodė visiškai kitas pasaulis negu provincijoje, kur nieko nevyko – jokių šiuolaikinio meno parodų, profesionalių spektaklių.

Mano pirmas rašinys „Šatėnuose“ pasirodė, kai studijavau antrame kurse. Ilgai nedrįsau jiems nieko siųsti, nes ten publikavosi Gintaras Beresnevičius, Sigitas Geda, Giedra Radvilavičiūtė. Skaitydavau juos ir galvodavau, kad niekada taip nesugebėsiu. Bet mėgdžioti vis vien traukė.

Vėliau įsidarbinau tinkliniame knygyne. Darbas nuobodus, panašiai kaip „Maximoje“ – turi eiti prie žmogaus, aktyviai siūlyti vienos leidyklos knygas. Žmonės dažniausiai perka ne grožinę literatūrą, o pratybas, pagalbos sau, verslo leidinius. Gal dėl rutinos pradėjau mintyse rašyti tekstus, primenančius esė, ir siųsti į „Šatėnus“. Tuo metu vyriausioji redaktorė buvo Jūratė Visockaitė. Ji manimi susidomėjo, vėliau pasiūlė ateiti dirbti į „Šatėnus“. Daug negalvodama sutikau.

Beveik tradicinis atvejis – leidinio žmogus, paprastai vyr. redaktorius, pastebi įdomų jauną autorių ir pamažu įtraukia į kultūros lauką.

Taip ir buvo.

Tau iškart pasiūlė vyr. redaktorės pareigas?

Ne, pirma dirbau skilties redaktore, rašinėjau įvairiais žanrais. Paskui Jūratė mane išbandė – išvažiuodama atostogų porai savaičių laikinai perdavė savo pareigas. Sutikau, nes „Šatėnai“ man iš tikrųjų rūpėjo, tai buvo mane formavęs laikraštis.

Kodėl būtent „Šatėnai“?

Net nežinau. Nuo 1996 m. leidinys patyrė daug virsmų. Gal imponavo atmosfera, tai, kad aplink leidinį būrėsi neformalai ir vadinamosios stambios žuvys – G. Radvilavičiūtė, Danutė Kalinauskaitė, Gintarė Adomaitytė, Dalia Staponkutė, Jūratė Baranova, S. Geda, G. Beresnevičius, Sigitas Parulskis. Įspūdį darė ir dailėtyrininkai – Laima Kreivytė, Agnė Narušytė.

Nesudvejojai imdamasi vadovauti leidiniui, kuris dar neseniai buvo ypatingose aukštumose?

Nejaučiau turinti vykdyti kažkokią ypatingą misiją, nejaučiau ir reformavimo atsakomybės. Į „Šatėnus“ atėjau dirbti, ir tiek. Kai dabar pavartau 2010 ar 2011 m. numerius, randu juose labai gerų tekstų, nors tada jau nebebuvo aukso amžius.

Taigi neturėjai asmeninės „Šatėnų“ atnaujinimo koncepcijos?

Nesu vizionierė. Visada su skepsiu vertinu asmenines vizijas, net ir paties Oskaro Milašiaus. Neturėjau jokių konkrečių uždavinių, neplanavau atnaujinti leidinio taip, kaip, pavyzdžiui, „Nemuną“ perkeitė Erika Drungytė. Man buvo svarbu, kad būtų išsaugota ankstesnė leidinio dvasia: kokybiška ir įdomu. Tiksliau, būtų įdomu mano sanklodos žmogui, nes puikiai suprantu, kad eiliniam žmogui „Šatėnai“ neįdomūs. Paveikslėliai, blizgesys, popieriaus kokybė ne taip rūpėjo. Likau intuityviai (ne demonstratyviai!) ekologiška – tikslas buvo ir yra kuo pigiau išleisti kuo geresnio turinio leidinį.

Ką veikia kultūros leidinio vyr. redaktorius? Pildo paraiškas finansavimui gauti, ieško naujų autorių?

Autorių ieškoti nereikia, jie patys atsiranda: kartais reikia gintis. (Juokiasi.) Mano funkcija – formuoti leidinio turinį. Nors šiandien pagrindinis redaktoriaus darbas iš tikrųjų yra pinigų paieškos – kuri projektus, ieškai projektų, prie kurių galėtum prisijungti. Tvarkai ataskaitas, sąmatas, pildai lenteles. Trumpai tariant, ūkininkauji. Nevengiu ir fizinių darbų, pavyzdžiui, su dviračiu išvežioju laikraštį į knygynus, bibliotekas, paštą, išsiunčiu užsienio prenumeratoriams. Atsakinėju į laiškus. Kartais autoriai prašo paaiškinimo, kodėl jų teksto nepublikuosiu. Tuomet teisinuosi, kodėl tekstas mums netinka. Šis darbas psichologiškai sunkiausias, nes reakcijų būna įvairių.

Kaip susiformavo tavo komanda?

Žodžio „komanda“ nemėgstu, jis man asocijuojasi su sportu, estafetėmis, komandavimu, lipimu per galvas. „Šatėnų“ redakcija labai maža, visi turi mažiausiai kelias pareigas. Tarkime, su Audre Kubiliūte, kuri yra kalbos redaktorė, tariuosi ne tik dėl kalbos, bet ir dėl turinio. Zita Remeikienė maketuoja ir tvarko įvairius techninius dalykus.

Laikraštis – bendruomeninis projektas, todėl žmonių, kurie ateina norėdami įgyvendinti vien asmeninės saviraiškos idėjas, nelabai priimu. Tarkime, veržiasi mums rašyti poeziją, prozą. O mums reikia tokio, kuris rašytų gerą publicistiką, aprėptų šiek tiek daugiau negu asmenines nuoskaudas ir fiziologinius patyrimus. Kartais bendradarbiauti siūlosi žmonės, kurie „Šatėnų“ net neskaito – jie tiesiog ieško portalo, kur galėtų skleisti savo kūrybą. Tam juk yra asmeniniai tinklaraščiai.

Jūratė kadaise išaiškino, kad laikraštis nėra mano gėlių darželis: vadinasi, redaktorius neturėtų publikuoti vien savo pažiūras atitinkančių tekstų.

„Šatėnų“ turinį formuoju ne viena. Pavyzdžiui, „Polį“ tvarkantis Karolis Dambrauskas yra kairysis. Nesikišu, nors kartais tai, kas publikuojama „Polyje“, man atrodo radikaloka. Esu nuosaikesnė, bet ne veltui „Šatėnai“ turi leftistų reputaciją.

Jei gerą tekstą atsiųstų dešinysis, publikuotumėte?

Publikavau Andriaus Martinkaus, gana radikalaus dešiniojo, tekstus. Jis turi eseisto gyslelę, atsiskleidžiančią, kai rašo ne politiniais klausimais, o apie darbą pašte ir pan. Tačiau apskritai laikraščiui artimesni kairiųjų pažiūrų, LGBTQ+ palaikančių autorių tekstai.

Kartą į redakciją atsiuntė straipsnį apie tai, kaip partnerystės įstatymas gali sužlugdyti valstybę. Autoriui iškart pasakiau, kad mes, t. y. redakcija, palaikome partnerystę, esame už LGBTQ+ teises. Būna, žmonės tikrai nesusigaudo, kam ir kodėl savo tekstus siunčia, ką koks leidinys propaguoja – neretai tai atspindi ir redaktoriaus asmenybė, bet ne vien tik. Manau, prieš 10 metų dar buvo galima publikuoti skirtingas nuomones, o dabar reikia aiškiai apsibrėžti savo poziciją. Erdvių pasireikšti toms kitoms nuomonėms – per akis.

Sutinki, kad būdama svarbaus kultūros leidinio redaktore formuoji literatūros lauką?

Taip, bet ne per redaktorystę. „Šatėnai“ nėra grynai literatūrinis leidinys. Literatūros lauką formuoju būdama premijas skirstančiose komisijose ir Literatūros taryboje.

Atėjusi kaip tik planavau iš laikraščio išgyvendinti kuo daugiau literatūros, ypač tų pačių autorių siunčiamos poezijos. Tiesa, to padaryti nepavyko, bet kūrybos publikuojame sąlygiškai nedaug. Mūsų prioritetai – vertimai, recenzijos ir publicistika. Tačiau žmonės mane visų pirma identifikuoja kaip poetę ir eilėraščių bei literatūrinių bandymų, deja, atsiunčia daugiau, nei norėčiau.

Bėda ir ta, kad šiandien trūksta autorių, galinčių rašyti įdomią publicistiką. To reikia mokytis, pati kadaise mėginau imituoti ir Rolando Rastausko, ir G. Beresnevičiaus, ir G. Adomaitytės stilistiką. Tai neišvengiama, kol formuojasi individualus rašymo stilius. Tekstai neatsiranda tuščioje vietoje, negali vieną rytą atsibusti ir nuspręsti: dabar rašysiu laikraščiams apie tai, kas vyksta visuomenėje. Turi su ta visuomene sutapti, maniakiškai domėtis jos virsmais, skaityti kitų tekstus. Laikraštis yra makroorganizmas, kur idėjų ir net leksikos lygmenyje visi su visais susiję.

O kaip vertini šiandienę literatūros kritiką? Vis pakalbama, kad ir eseistika jau mirusi, ir kritika mirusi.

Ir gerai, kad numirė, gal dabar prisikels koks zombis. (Juokiasi.) O jei rimtai, į tokio pobūdžio emocingus pasisakymus žiūriu rezervuotai. Aimanos seniai nusibodo. Jei manai, kad kažkas blogai, turi arba keisti situaciją, arba nesiskųsti.

Mes negalime kontroliuoti žanrų suvešėjimų ir nuopuolių. Tai priklauso ne tik nuo vieno ar kelių žmonių, bet ir nuo visuomeninių procesų. Faktas, kad 2000 m. visi puolė rašyti eseistiką, susijęs ir su politiniais, ir su socialiniais, ir su kultūros persiprogramavimo veiksniais.

O dėl kritikos. Kaip ji gali mirti? Paskaičiuokime, kiek knygų pasirodė, pavyzdžiui, XX a. 10 dešimtmetyje ir kiek išleidžiama šiandien. Kai knygų išleidžiama nedaug, galima beveik kiekvienai skirti dėmesio, rašyti ilgiausias recenzijas. Dabar kritikai nespėja ne tik recenzijų rašyti, bet ir visų išleistų knygų apžiūrėti. Todėl kinta ir kritikos žanrai. Be to, jauni recenzentai apie knygas kartais parašo net labai įdomiai, todėl kritikos mirties nematau. Ir nežinau, ar man dabar labai trūksta ilgų ką nors entuziastingai moralizuojančių recenzijų.

Nors viską galima vertinti dvejopai. Klausydamasi „Poezijos pavasario“ skaitymų prie Žemaitės paminklo mintyse vis redagavau eilėraščius: šis galėtų tapti publicistika, tas – artimesnis memuarams, o ne poezijai. Paskui galvojau: kas aš tokia, kad nurodinėčiau, kaip turi būti? Visada buvo kokybiškų ir nekokybiškų tekstų. Prastesni tekstai reikalingi, kad literatūra sluoksniuotųsi, susiformuotų kanonas.

O gal profesionalių eseistikos, publicistikos ir kritikos tekstų stoka susijusi su mažais honorarais? Vargu ar kas nors šiandien gali rašyti vien kritiką ar publicistiką ir iš to gyventi. Tačiau gal taip buvo visada?

Pinigai nėra triviali tema. Honorarai už kritiką, publicistiką nekinta beveik 30 metų. Neįsivaizduoju, ar kas nors dabar gyvena vien iš honorarų. Toks žmogus turėtų rašyti visiems, publikuotis visur, o tai nėra gerai, galbūt net neįmanoma, nes konkrečiam leidiniui rašantis turi pasirinkti tam tikrą stilistiką, kryptį. Tas „spausdinuosi visur“ labai kenkia pačiam rašančiajam. Tačiau rašydamas tik vienam leidiniui tikrai nepragyvensi.

Problema be išeities: kultūriniai leidiniai norėtų turėti nuolat tik jiems rašančius autorius, tačiau neturi iš ko mokėti honorarų?

Šia prasme esu pesimistė. Žurnalistikos centre lankiau tarptautinius medijų vadybos kursus. Iš užsienio atvykę lektoriai pasakojo, kaip darbas vyksta Vakaruose – situacija panaši, pinigų klausimas kamuoja visus. Vaizdinys, kad kultūrinio leidinio redaktorius ateina į darbą, įsipila viskio ar vyno, užsirūko ir visą dieną diskutuoja su jį lankančiais autoriais apie tekstus ir literatūrinius įvykius, yra iš dinozaurų laikų. Taip niekada nebebus.

Kaip jau kalbėjome, dabar pagrindinis redaktoriaus darbas – užtikrinti paramą. Į kultūrinius leidinius investuoti niekas nenori, iš to nėra naudos. Dabar turime Kultūros periodinių leidinių asociaciją ir jaučiamės šiek tiek stipresni, bet patys savo jėgomis kultūros leidinių finansavimo mechanizmų nepakeisime.

Kodėl vis dėlto dirbame šį darbą? Aš jį dirbu, nes man įdomu. Tokia specialybė. Man įdomūs autoriai, tekstai, kultūros vyksmas, polemika, kritika. Tam tikra prasme ir neviltis, bedugnė, ligos, priklausomybės (tai neatsiejama nuo bet kurio kultūrinio leidinio turinio).

Kultūrinė spauda vis sulaukia kritikos, kad ją skaito tik „savi“, kad tekstai nepatrauklūs, nesuprantami platesnei skaitytojų auditorijai. Štai jei rašytume paprasčiau ir aktualesnėmis temomis, skaitytų daugiau žmonių. Tuomet pritrauktume daugiau reklamos, galėtume mokėti didesnius honorarus. Kitaip tariant, gal dėl visko kaltas mūsų elitizmas?

Mūsų dėmesio objektas – aukštoji, o ne populiarioji kultūra. Populiarioji tikrai turi kur sklisti ir be mūsų. Publikuojame straipsnius ir apie popkultūrą, bet vertiname ją kritiškai, analitiškai. Konfliktas tarp masinės ir aukštosios kultūros visuomet išliks. Žinoma, aukštajai kultūrai irgi reikia patrauklumo, tačiau išklijavus reklamas ant stulpų pasieksi tik perkamumą, ne skaitomumą.

Vadybos žinios mums nepakenktų, bet samdyti vadybininkų neįstengiame. Medijų kursuose sužinojau daug įdomių dalykų, tačiau praktiškai juos pritaikyti gali tik didelės įmonės – LRT ar „delfi.lt“. Pavyzdžiui, „Delfi+“, „15min.lt“ sugebėjo pradėti Vakaruose jau paplitusią tendenciją, kad žmonės mokėtų už skaitmeninį žiniasklaidos priemonės turinį. Mūsiškiai humanitarai sumanymą neišmanydami smerkia, tačiau norint jį įgyvendinti reikia ir žinių, ir investicijų – sukurti technines platformas, rasti būdus, kaip pritraukti auditoriją. Tai racionali vadybos kryptis, o ne bukas kapitalizmas, kaip linkstama manyti mūsų aplinkoje.

Prieš kelerius metus sklandė savotiška kultūrinės spaudos pagerinimo idėja. Kultūros leidinių Lietuvoje per daug, visi jie gauti pakankamai finansavimo negali, todėl jų kokybė smunka. Išeitis – vietoje 4 ar 5 pagrindinių leidinių leisti vieną, bet labai gerą.

Man kultūrinių leidinių nėra per daug. Man per daug prekių parduotuvėse, per daug informacijos internete, ypač melagienų.

Dabar nuolat skaitau „Litmenį“, „Metus“, „Naująjį židinį-Aidus“, „Septynias meno dienas“, kartais – „Nemuną“ ir „Krantus“. Visko perskaityti paprasčiausiai nespėčiau. Skaitydama išsirenku sau įdomius dalykus: „Septynkėje“ yra Jonas Ūbis, „Litmenyje“ – literatūros refleksijos, „Metuose“ – įdomūs pokalbiai, „Židinyje“ – berniukų elito klubas, kuris įdomus pats savaime, kaip reiškinys. Nors dėl vizualikos „Nemunas“ – visiška „Šatėnų“ priešingybė, jame irgi atrandu verbalinių įdomybių.

Tarkime, iš visų leidinių liktų tik „Litmenis“. Kultūros bendruomenė skaitytų tik jį ir nuolat pyktų, nes jame daug ko nebūtų. Pavyzdžiui, Vytauto Mačernio jubiliejus, o „Litmenis“ neįdeda deramo pagarbinimo. (Juokiasi.)

„Šatėnai“ seniau pasirodydavo kas savaitę, paskui tapo dvisavaitiniu laikraščiu. Ar nemanai, kad ateityje popierinio leidinio visai neliks, kad persikelsite – ir visa kultūrinė spauda persikels – į internetą?

Žinoma, dabar vis aktualesnis ekologinis aspektas. Nors man skaitymas internete niekada nepakeis popierinių laikraščių ir žurnalų. Tikiuosi, kai taip įvyks, mano regėjimas jau bus nusilpęs ir viso labo krapštysiuosi darže. Kita vertus, nemanau, kad reikia į popierinę spaudą žūtbūt įsikibti. Tai spręs kitos generacijos, jau gimusios su ekranais.

Ruošdamasi interviu su tavimi pagalvojau, kad tikriausiai labai mažai žmonių nuo vaikystės svajoja tapti kultūros leidinių redaktoriais. Meninės pakraipos žmonės nori būti kūrėjais, rašytojais, o ne redaktoriais ar leidėjais. Vis dėlto Lietuvoje yra leidėjų, dažniausiai nedidelių leidyklų savininkų, kurie save visiškai su savo veikla sutapatina. Ar kultūros leidinio redaktorės pareigas suvoki kaip savo tapatybės dalį? Ar galėtum dirbti kitą darbą?

Apie tai galvoju visą laiką, kasdien. Natūralus tapatybės klausimas, regis, jį sau užduoda visi. Mąstau: jei dabar išeičiau, kas ateitų į mano vietą dirbti už 400 eurų? Tarkime, toks žmogus atsirastų, bet pamatytų, kad teks atlikti ir kitų pareigų, ne vien susirašinėti su autoriais apie teksto vertę. Ir sakytų: aš nenoriu daryti to ir ano, man už tai nemoka.

Kitų darbo vietų daug – tik eik ir dirbk. Vis svarstau, gal eiti į mokyklą, biblioteką? Muziejų? Į leidyklą? Leidykloje dirbti nenorėčiau – su infrastruktūra susipažinau dirbdama knygyne. Tiesą sakant, nenorėčiau dirbti ir mokykloje ar bibliotekoje – nepatinka dideli kolektyvai, tektų daug socializuotis. Darbas redakcijoje suteikia laisvės. Tačiau prie jokios pozicijos neverta prisirišti, kaip ir apskritai prie gyvenimo.